Sulaukei skambučio iš +37068570711 ?

Šis numeris turi 30 koment. ir buvo ieškotas 894 k.

Čia rasi informacija apie +37068570711 numerį.

Informuok apie šį numerį! Dalinkitės informaciją komentaruose!

Paskutinio komentaro laikas: 2022-09-09 21:37

68570711
  • Numerių formatai:
  • +37068570711
  • 868570711
  • 68570711
Numerio +37068570711 komentarai
  • Хорошие девчата заветные подруги • 2022-09-09 21:37

    gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida; atsižvelgdamas į Pasaulinės Sveikatos Asamblėjos 30 sesijos 1977 metais paskelbtas globalinės strategijos „Sveikata visiems – 2000“, Otavos sveikatos stiprinimo chartijos ir Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas; siekdamas užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, priima Sveikatos sistemos įstatymą. I DALIS SVEIKATOS SISTEMA I SKYRIUS BENDRIEJI NUOSTATAI 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo paskirtis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, sveikatinimo veiklos mastų nustatymo, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. 2 straipsnis. Sveikatos santykių teisinis reguliavimas Sveikatos santykius, atsirandančius saugant, stiprinant ir padedant atgauti asmens ir visuomenės sveikatą, taip pat santykius, susijusius su asmens teisių turėti kuo geresnę sveikatą įgyvendinimu, asmens ir visuomenės sveikatos interesų gynyba, reguliuoja šis įstatymas, kiti sveikatinimo veiklos įstatymai, taip pat šių įstatymų prasmei neprieštaraujantys valstybinės valdžios ir valdymo struktūrų bei įstaigų, vietos savivaldos, visuomeninių organizacijų, žmonių teisių ir kitų socialinių klausimų, aplinkos apsaugos, ekonomikos, krašto apsaugos ir vidaus tvarkos įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, sutartys ar susitarimai dėl sveikatinimo veiklos bei darbo sąlygų. 3 straipsnis. Sveikatos santykių teisinio reguliavimo ribos Tik Lietuvos Respublikos sveikatinimo veiklos įstatymai nustato: 1) sveikatos teisės veikimo sferą, uždavinius ir principus; 2) sveikatinimo veiklos rūšių ir sveikatinimo veiklos subjektų sistemą, pagrindinių sveikatinimo veiklos valdymo subjektų kompetenciją, sveikatinimo veiklos koordinavimo, sveikatos priežiūros valstybinių tarnybų ir valstybinių inspekcijų, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų bei farmacinės veiklos subjektų teises ir pareigas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūroje ar farmacinėje veikloje, jų steigimo, veiklos, jos nutraukimo teisinius pagrindus; 3) valstybinės higienos inspekcijos steigimo, veiklos, reorganizavimo teisinius pagrindus, valstybinės higieninės kontrolės sąlygas ir tvarką; 4) nacionalinės sveikatos sistemos išteklių struktūrą ir jų valdymo pagrindus; 5) sveikatinimo veiklos organizavimo, valdymo, sveikatos rėmimo bei finansavimo pagrindus; 6) sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas ir jų kontrolės teisinius pagrindus; 7) gyventojų teises ir pareigas sveikatinimo veikloje, visuomenės dalyvavimo sveikatos reikalų tvarkyme teisinius pagrindus; 8) asmenų, turinčių aukštąjį ar specialųjį vidurinį medicinos ar kitos specialybės išsilavinimą, akreditavimo sveikatinimo veiklai bei farmacinei veiklai teisinius pagrindus, pagrindines profesines medicinos specialistų pareigas, teises, kvalifikacinių reikalavimų nustatymo, jų kvalifikacijos kėlimo bei jų praktikos ribojimo tvarką, sveikatos priežiūros reklamos ribojimo, civilinės atsakomybės už žalą pacientų sveikatai, padarytą vykdant asmens sveikatos priežiūrą, nustatymo teisinius pagrindus; 9) sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir jų esmines sąlygas; 10) pirminės sveikatinimo veiklos organizavimo, valdymo, jos sąlygų kontrolės teisinius pagrindus; 11) visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, jos organizavimo, valdymo, higieninio reglamentavimo, užkrečiamųjų ligų epidemiologinės saugos, higieninės ir epidemiologinės kontrolės, higieninės ekspertizės teisinius pagrindus; 12) žmonių saugos darbe, darbo medicinos, vartotojų sveikatos saugos organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 13) bendrus maisto produktų kokybės reikalavimus. Šių produktų gamybos, importo, prekybos, reklamos sąlygų, maisto produktų ir jų taros kokybės kontrolės, jos ženklinimo tvarką; 14) bendrus geriamojo vandens kokybės reikalavimus, vandens valymo, nukenksminimo, kokybės pagerinimo teisinius pagrindus; 15) narkotinių ir psichotropinių medžiagų, alkoholio produktų, tabako ir jo gaminių gamybos, prekybos, importo, eksporto, jų licencijavimo, vartojimo kontrolės tvarką, alkoholinių gėrimų, rūkalų vartojimo mažinimo sistemą, narkologinės priežiūros, alkoholinių gėrimų ir rūkalų reklamos draudimo tvarką; 16) nuodų, kitų toksinių ir radioaktyvių medžiagų gamybos, prekybos, importo, eksporto, transportavimo, naudojimo sąlygas, reikalavimus darbams su jonizuojančio spinduliavimo šaltiniais, radiacinio saugumo užtikrinimo sąlygas ir kontrolės tvarką; 17) užkrečiamųjų ligų profilaktikos sistemą, šių ligų kontrolės organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 18) visuomenės sveikatos monitoringo, visuomenės sveikatos ekspertizės sąlygas, jų organizavimo bei valdymo teisinius pagrindus; 19) kūno kultūros ir sporto organizavimo, valdymo, dopingo ir lyties kontrolės teisinius pagrindus; 20) asmenų teises vykdant psichikos sveikatos priežiūrą, psichikos sveikatos priežiūros sąlygas, jos organizavimo bei valdymo, jos sąlygų kontrolės teisinius pagrindus; 21) invalidų medicininės ir socialinės reabilitacijos organizavimo teisinius pagrindus; 22) stomatologinės priežiūros, narkologinės priežiūros sąlygas, jos organizavimo bei valdymo teisinius pagrindus; 23) šeimos planavimo bei genetinio konsultavimo tvarką, kontracepcijos, dirbtinio apvaisinimo, vaisiaus saugos, nėštumo nutraukimo, sterilizavimo teisinius pagrindus; 24) biomedicininių tyrimų etikos reikalavimus, jų laikymosi kontrolės tvarką bei atsakomybę už biomedicininių tyrimų etikos reikalavimų pažeidimus; 25) žmogaus kraujo paėmimo donorystei, kraujo produktų gamybos, žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzijos sąlygas bei tvarką; 26) organų ar audinių paėmimo transplantacijai, jų panaudojimo transplantacijai, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui pagrindus, sąlygas bei tvarką; 27) asmens terminalinių būklių ir mirties fakto nustatymo kriterijus, asmens atsisakymo nuo dalies ar visų gyvybės pratęsimo paslaugų sąlygas, lavono patologoanatominio tyrimo (autopsijos) sąlygas ir tvarką; 28) farmacinių paslaugų teikimo, farmacinės veiklos organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 29) leidimo platinti vaistus ir vaistines medžiagas Lietuvos Respublikoje išdavimo, jų kokybės kontrolės sąlygas ir tvarką; 30) sveikatos draudimo sistemą, privalomojo sveikatos draudimo lėšų surinkimo tvarką, savanoriškojo sveikatos draudimo teisinius pagrindus, apdraustųjų ir draudėjų teises ir pareigas, sveikatos draudimo įstaigų steigimo ir veiklos tvarką, šių įstaigų teises ir pareigas; 31) atsakomybės už sveikatinimo veiklos įstatymų reikalavimų pažeidimus pagrindus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, valstybinės tarnybos ir valstybinės inspekcijos turi teisę priimti teisės aktus sveikatos santykių reguliavimo klausimais pagal savo kompetenciją, išskyrus tuos, kuriuos reguliuoja sveikatinimo veiklos įstatymai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, valstybinių tarnybų ir valstybinių inspekcijų teisės aktų nuostatos, kurios pablogina sveikatinimo veiklos sąlygas palyginti su tomis, kurias nustato sveikatinimo veiklos įstatymai, negalioja. Įmonės, įstaigos, organizacijos pagal savo kompetenciją turi teisę priimti teisės aktus, nustatančius papildomas palyginti su įstatymais ir kitais teisės aktais ekonomines ir socialines paskatas piliečiams ugdyti savo sveikatą, ūkiniams subjektams – verstis sveikatai naudinga ūkine-komercine veiklą, papildomą paramą socialiai remtinoms gyventojų grupėms kompensuojant šių sveikatos priežiūros kaštus, papildomus reikalavimus visuomenės sveikatos priežiūros įgyvendinimui. Įmonių, įstaigų, organizacijų teisės aktų nuostatos, kurios pablogina sveikatinimo veiklos lygį palyginti su tuo, kurį nustato sveikatinimo veiklos įstatymai ir kiti teisės aktai, negalioja. 4 straipsnis. Sveikatinimo veikla Sveikatinimo veiklą sudaro: 1) asmens sveikatos priežiūra; 2) visuomenės sveikatos priežiūra; 3) farmacinė veikla; 4) tradicinė medicina, liaudies medicina bei nemedicininiai sveikatos atgavimo būdai. 5 straipsnis. Sveikatinimo veiklos tikslai Sveikatinimo veiklos tikslai yra: 1) mažinti atskirų visuomenės socialinių ir profesinių grupių atsilikimą nuo kitų visuomenės grupių pagal sveikatos būklės rodiklius, nepabloginant bendrojo gyventojų sveikatos lygio; 2) saugoti gyventojus nuo ligų, išvengiamos mirties ir invalidumo; 3) ilginti gyvenimo be ligų ir traumų laiką bei gerinti jo kokybę; 4) didinti gyvenimo ekonominį ir socialinį našumą. 6 straipsnis. Sveikatinimo veiklos reguliavimo principai Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reguliuoti taikomi šie principai: 1) visapusiška asmens ir visuomenės sveikatos sauga; 2) asmens, visuomenės sveikatos bei valstybės interesų derinimas; 3) asmens teisių turėti kuo geresnę sveikatą lygybė nesvarbu, kokios jis būtų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties ir profesijos; 4) asmens laisvė pasirinkti kuo geresnės sveikatos sąlygas; 5) asmens sveikatos priežiūros priimtinumas, prieinamumas ir tinkamumas; 6) asmenų laisvė vienytis į visuomenines organizacijas, ginančias asmens ir visuomenės sveikatos interesus,ir valstybės parama šių organizacijų veiklos programoms; 7) visapusiškas, teisingas ir nepavėluotas visuomenės informavimas apie kuo geresnės sveikatos ugdymo sąlygas ir šių sąlygų reklama; 8) visuomeninių organizacijų dalyvavimas sveikatinimo veiklos valdyme tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus; 9) valstybės parama asmenims saugant, atgaunant ir stiprinant jų sveikatą; 10) valstybės garantuojamas sveikatos priežiūros kaštų, kurie galėtų pabloginti gyvenimo kokybę, dalinis ar visiškas kompensavimas; 11) visų sveikatinimo veiklos subjektų vykdoma visapusiška pavojaus ir žalos asmens ir visuomenės sveikatai prevencija; 12) valstybės vykdomas sveikatai naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos skatinimas. Jeigu šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti santykiai įstatymų nėra sureguliuoti ir jiems negalima pritaikyti teisės normų, reguliuojančių panašius santykius, nuostatų, tai sprendžiant kilusius ginčus taikomi šio straipsnio pirmoje dalyje išvardyti principai. II SKYRIUS LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SISTEMA 7 straipsnis. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindai Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindai yra: 1) socialinio teisumo sveikatinimo veikloje užtikrinimas; 2) visų sveikatinimo veiklos išteklių integravimas į vieningą sistemą, jų planavimas ir naudojimas atsižvelgiant į nacionalinius sveikatinimo veiklos prioritetus; 3) asmens sveikatos priežiūros bei visuomenės sveikatos priežiūros integravimas į vieningą sistemą; 4) socialinės rinkos ekonomikos elementų sveikatinimo veikloje, nepažeidžiant nacionalinių sveikatinimo veiklos prioritetų, diegimas; 5) Lietuvos sveikatos programos, sveikatos sistemos reformos programų įgyvendinimo užtikrinimas; 6) sveikatinimo veiklos tarpžinybinio koordinavimo užtikrinimas; 7) visuomenės dalyvavimo sveikatinimo veiklos valdyme užtikrinimas. 8 straipsnis. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau šiame įstatyme – LNSS) sudaro: 1) LNSS vykdomieji subjektai; 2) LNSS valdymo subjektai. 3) LNSS ištekliai; 4) LNSS veikla ir teikiamos paslaugos bei patarnavimai; 9 straipsnis. LNSS vykdomieji subjektai LNSS vykdomieji subjektai yra: 1) valstybinės ir savivaldybių asmens ir (ar) visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos; 2) įmonės, akredituotos nustatytų rūšių sveikatinimo veiklai bei sudariusios šio įstatymo nustatytas sveikatinimo veiklos sutartis su LNSS veiklos, paslaugų ir patarnavimų užsakovais. 10 straipsnis. LNSS valdymo subjektai LNSS valdymo subjektai yra: 1) LNSS veiklos valstybinio valdymo subjektai; 2) vietos savivaldybės ir jų institucijos; 3) LNSS veiklos koordinavimo institucijos; 4) LNSS specialieji valdymo subjektai; 5) LNSS veiklos sąlygų kontrolės institucijos. LNSS valdymo subjektai pagal savo kompetenciją šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka prižiūri ir koordinuoja kitų sveikatinimo veiklos subjektų, nepriklausančių LNSS sistemai, sveikatinimo veiklą. 11 straipsnis. LNSS ištekliai LNSS ištekliai yra: 1) žemė, priklausanti viešosios nuosavybės teise valstybei ar savivaldybėms, skirta rekreaciniams poreikiams bei kurortų or – ganizavimui; 2) gamtos ištekliai (mineralinis vanduo, gydomasis purvas ir kt.), skirti LNSS vykdomai medicininei reabilitacijai laiduoti; 3) materialiniai ištekliai, skirti LNSS valdymui laiduoti; 4) LNSS vykdomųjų ir valdymo subjektų turtas; 5) valstybės ir savivaldybių finansiniai biudžeto ištekliai, skirti LNSS veiklai laiduoti; 6) privalomojo sveikatos draudimo lėšos; 7) bet koks kitas turtas, įstatymais priskiriamas LNSS veiklai laiduoti; 8) valstybinių ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, valstybinių įmonių, akredituotų asmens ar visuomenės sveikatos priežiūrai, farmacinei veiklai, specialistai ir kiti darbuotojai; 9) asmens ir visuomenės sveikatos informacijos duomenų bankai. LNSS išteklius reglamentuoja šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Į valstybines ar savivaldybių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas negali būti nukreiptas turto išieškojimas. 12 straipsnis. LNSS veikla ir teikiamos paslaugos bei patarnavimai LNSS veiklai ir teikiamoms paslaugoms bei patarnavimams priskiriami: 1) asmens sveikatos priežiūra; 2) visuomenės sveikatos priežiūra; 3) farmacinė veikla; 4) šio įstatymo I dalies IV skyriuje numatytos mokamos paslaugos bei patarnavimai. 13 straipsnis. LNSS veiklos organizavimo lygiai LNSS veiklos organizavimo lygiai yra: 1) pirminis (toliau šiame įstatyme pirminė sveikatinimo veikla); 2) antrinis (toliau šiame įstatyme – antrinė sveikatinimo veikla); 3) tretinis (toliau šiame įstatyme – tretinė sveikatinimo veikla). Pirminė sveikatinimo veikla apima savivaldybių teritorijos administracinius vienetus. Ją vykdo savivaldybėms pavaldūs LNSS subjektai. Šį darbą sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali atlikti ir kiti LNSS veiklos organizavimo lygiams priklausantys LNSS vykdomieji subjektai. Antrinė sveikatinimo veikla apima aukštesniuosius administracinius vienetus. Ją vykdo aukštesniųjų administracinių vienetų LNSS subjektai. Šį darbą sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali atlikti ir tretinio LNSS veiklos organizavimo lygio LNSS vykdomieji subjektai. Tretinę sveikatinimo veiklą pagal savo kompetenciją vykdo universitetinės, akademinės klinikos bei kiti medicinos pagalbos centrai, teikiantys specializuotą bei labai specializuotą medicinos pagalbą asmenims neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą. Šie LNSS vykdomieji subjektai sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali vykdyti pirminę ir antrinę sveikatinimo veiklą. Pirminės sveikatinimo veiklos įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirminės, antrinės ir tretinės sveikatinimo veiklos rūšių bei jas įgyvendinančių LNSS vykdomųjų sveikatinimo veiklos subjektų nomenklatūrą, jų kompetenciją, antrinės ir tretinės sveikatinimo veiklos įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 14 straipsnis. LNSS vykdomųjų subjektų sveikatinimo veiklos išimtinės teisės Tik LNSS vykdomieji subjektai turi teisę atlikti ir vykdyti: 1) valstybės ar savivaldybių remiamą (nemokamą) asmens sveikatos priežiūrą; 2) medicininę ir socialinę ekspertizę, teisės medicinos ekspertizę, teisės psichiatrijos ir teisės narkologijos ekspertizę bei patologoanatominę ekspertizę; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto sąrašo visuomenės sveikatos priežiūros priemones; 4) valstybinį visuomenės sveikatos monitoringą ir valstybinę visuomenės sveikatos ekspertizę. 15 straipsnis. LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų užsakovai LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų pagrindiniai užsakovai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įstaigos, vietos savivaldybės, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų užsakymų, kuriuos gali nustatyti atitinkami LNSS veiklos užsakovai, ribas reglamentuoja įstatymai, kiti teisės aktai. III SKYRIUS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIAI I SKIRSNIS PRIVALOMASIS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIS 16 straipsnis. Privalomojo sveikatinimo veiklos lygio rodikliai Privalomasis sveikatinimo veiklos lygis nustato valstybės ar savivaldybių remiamus sveikatinimo veiklos mastus, sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas, priemonių ir institucijų, būtinų išsaugoti ar palaikyti jau pasiektą gyventojų sveikatos lygį, nomenklatūrą. Privalomąjį sveikatinimo veiklos lygį apibrėžia: 1) Sveikatos ministerijos patvirtinti ligų diagnostikos būtinųjų priemonių sąrašai; 2) Sveikatos ministerijos patvirtintas būtinasis vaistų ir kitų medicininės paskirties gaminių asortimentas; 3) valstybės ir savivaldybių remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros priemonių nomenklatūra; 4) valstybinių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir tarnybų, vaistinių nomenklatūra pagal jų pobūdį; 5) būtinųjų visuomenės sveikatos priežiūros priemonių nomenklatūra; 6) nustatytos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros būtinosios sąlygos; 7) privalomosios valstybinės ir savivaldybių sveikatos programos; 8) šio įstatymo nustatytas bazinis sveikatinimo veiklos, kurią vykdo Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, finansavimo iš valstybės, savivaldybių biudžetų bei privalomojo sveikatos draudimo lėšų, dydis. Privalomasis sveikatinimo veiklos lygis nustatomas atsižvelgiant į gyventojų demografinius, sveikatos ir aplinkos kokybės rodiklius bei jų kitimo tendencijas. Privalomojo sveikatinimo veiklos lygį, išskyrus šio straipsnio antrosios dalies 1,2 punktuose nurodytus bei asmens sveikatos priežiūros priimtinumo ir tinkamumo rodiklius, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. 17 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros struktūra Valstybės ir savivaldybių remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra apima: 1) prevencinę medicinos pagalbą; 2) atstatomąją medicinos pagalbą; 3) medicininę reabilitaciją; 4) slaugą; 5) socialines paslaugas ir socialinę globą medicinos pagalboje; 6) paslaugas, šio įstatymo nustatyta tvarka priskiriamas medicinos pagalbai. 18 straipsnis. Valstybės remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra Valstybės remiamai (nemokamai) asmens sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) būtinoji medicinos pagalba antriniame ir tretiniame sveikatinimo veiklos lygiuose; 2) karių, kariūnų ir teisėtvarkos bei teisėsaugos pareigūnų, savanorių asmens sveikatos priežiūra; 3) asmenų, sulaikytų policijos, esančių kardomojo kalinimo vietose, nuteistųjų asmens sveikatos priežiūra (išskyrus medicininę reabilitaciją sanatorinio bei kurortinio tipo įstaigose); 4) asmenų, nukentėjusių dėl teisės pažeidimų, jeigu jie teisės aktų nustatyta tvarka yra liudytojai baudžiamosiose bylose, asmens sveikatos priežiūra; 5) asmens sveikatos priežiūra pagal įstatymo nustatytą valstybės tarnautojų kategorijų sąrašą; 6) asmenų, sergančių be pertraukos ilgiau kaip 4 mėnesius, asmens sveikatos priežiūra; 7) dantų, galūnių, sąnarių, kitų organų protezavimas asmenims, sergantiems ligomis, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 8) asmens sveikatos priežiūra asmenų, susirgusių tuberkulioze, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, AIDS, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto sąrašo infekcinėmis bei endokrininėmis ligomis, taip pat psichikos ligomis, onkologinėmis ligomis, priklausomybės nuo alkoholio sindromu, narkomanijomis, toksikomanijomis; 9) kraujo donorystė, hemodializė, organų ir audinių transplantavimas. Valstybės remiamos asmens sveikatos priežiūros mastus (asmens sveikatos priežiūros rūšis bei jų priemonių nomenklatūrą), išskyrus šio straipsnio pirmosios dalies 5 punkte nurodytą atvejį, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. 19 straipsnis. Savivaldybių remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra Savivaldybių remiamai (nemokamai) asmens sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) pirminio sveikatinimo veiklos lygio būtinoji medicinos pagalba; 2) nėščiųjų asmens sveikatos priežiūra; 3) motinų asmens sveikatos priežiūra iki vaikui sukaks vieneri metai; 4) bedarbių nedarbingų šeimos narių asmens sveikatos priežiūra; 5) asmenų iki 16 metų asmens sveikatos priežiūra; 6) asmenų, kurių pajamos yra mažesnės negu valstybės remiamų pajamų lygis, našlaičių iki 18 metų asmens sveikatos priežiūra; 7) I grupės invalidų asmens sveikatos priežiūra; 8) nustatytų kategorijų asmenų dantų protezavimas. Savivaldybės remiamos asmens sveikatos priežiūros mastus (asmens sveikatos priežiūros rūšis bei jų priemonių nomenklatūrą) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. Savivaldybės turi teisę esant galimybei pagal bendrą miesto, rajono savivaldybės gydytojo ir bendruomenės sveikatos tarybos teikimą nustatyti papildomus, palyginti su tais, kuriuos nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių remiamos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros mastus. 20 straipsnis. Sveikatinimo veiklos būtinosios sąlygos Sveikatinimo veiklos Lietuvos Respublikoje būtinosios sąlygos yra: 1) akreditavimas asmens, visuomenės sveikatos priežiūros ar farmacijos veiklai; 2) asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumas, priimtinumas ir tinkamumas. Sveikatinimo veikla apima tik Lietuvos valstybės teritoriją, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Akreditavimo asmens, visuomenės sveikatos priežiūrai ar farmacijos veiklai tvarką ir sąlygas nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai. Asmens sveikatos priežiūros prieinamumo rodiklius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. Asmens sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Asmens sveikatos priežiūros tinkamumo reikalavimus bei normas reglamentuoja standartizacijos norminiai dokumentai, kuriuos rengia universitetinės, akademinės klinikos ir centrai. Visuomenės sveikatos priežiūros tinkamumo reikalavimus reglamentuojančius standartizacijos norminius dokumentus pagal savo kompetenciją rengia Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos, sveikatinimo veiklos sąlygų kontrolės institucijos prie kitų Vyriausybės įstaigų. Šiuos norminius dokumentus pagal savo kompetenciją tvirtina Sveikatos ministerija ar Lietuvos standartizacijos tarnyba prie Ekonomikos ministerijos. Sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas turi užtikrinti visi sveikatinimo veiklos subjektai. Sveikatinimo veiklos subjektai, neužtikrinantys nustatytų sveikatinimo veiklos būtinųjų sąlygų, atsako pagal įstatymus. II SKIRSNIS SUTARTINIS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIS 21 straipsnis. Sutartinio sveikatinimo veiklos lygio nustatymo sąlygos Sutartiniam sveikatinimo veiklos lygiui priskiriama privalomajam sveikatinimo veiklos lygiui nepriklausanti sveikatinimo veikla. Sutartinio sveikatinimo veiklos lygio mastai ir sąlygos yra nustatomi šio įstatymo numatytomis sveikatinimo veiklos sutartimis. Šiose sutartyse šalių nustatyti sutartinio sveikatinimo veiklos lygio mastai ir sąlygos neturi pabloginti privalomojo sveikatinimo veiklos lygio. 22 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutartis ir jos sudarymo tvarka Sveikatinimo veiklos sutartis – tai sveikatinimo veiklos subjekto ar subjektų (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo ar vykdytojų), turinčių teisę verstis sveikatinimo veikla ar ją vykdyti, ir sveikatinimo veiklos užsakovo ar užsakovų susitarimas, kuriuo sveikatinimo veiklos subjektas (subjektai) įsipareigoja vykdyti tam tikro masto ir rūšių sveikatinimo veiklą, teikti šios srities paslaugas ir patarnavimus, o sveikatinimo veiklos užsakovas (užsakovai) įsipareigoja mokėti už atliktą darbą ir suteiktas paslaugas ir patarnavimus. 23 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarčių šalys Sveikatinimo veiklos sutarčių šalimis gali būti Vyriausybės įstaigos, vietos savivaldybių valdymo organai, sveikatos draudimo įstaigos, įmonės, įstaigos, organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys iš vienos pusės, juridiniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso, akredituoti sveikatinimo veiklai – iš kitos pusės. 24 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarties sudarymas Sveikatinimo veiklos sutartis paprastai turi būti sudaroma raštu. Ji laikoma sudaryta, jei sutarties šalys susitaria dėl esminių sveikatinimo veiklos sutarties sąlygų. 25 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarties struktūra, turinys ir jos galiojimas Sveikatinimo veiklos sutarčių šalys nustato sutarčių struktūrą, skyrius bei priedus. Sveikatinimo veiklos sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, jų vykdymo tvarką ir šalių atsakomybę, šio įstatymo nustatytos esminės sveikatinimo veiklos sutarčių sąlygos. Sutarties šalys negali nustatyti sutartyje tokių sveikatinimo veiklos sąlygų, kurios pablogintų sveikatinimo veiklos sąlygas palyginti su tomis, kurios nustatytos šio įstatymo, kitų įstatymų bei teisės aktų. Kilus ginčui dėl sveikatinimo veiklos sutarties sąlygų taikymo, jį sprendžia teismas. Sveikatinimo veiklos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo. Sutarties galiojimo terminai nustatomi šalių susitarimu. 26 straipsnis. Esminės sveikatinimo veiklos sutarties sąlygos Kiekvienoje sveikatinimo veiklos sutartyje jos šalys privalo sulygti dėl esminių sąlygų: 1) sveikatinimo veiklos rūšių, šios veiklos masto ir įgyvendinimo terminų; 2) sveikatinimo veiklos įkainių ir šalių sutarto sveikatinimo veiklos masto finansavimo bei paprastųjų, nepaprastųjų, papildomųjų išlaidų kompensavimo tvarkos; 3) ligonių, vaistų ir vaistinių medžiagų transportavimo išlaidų kompensavimo tvarkos; 4) užsiėmimo privačia sveikatinimo veikla rezervuojamos laiko dalies; 5) sveikatinimo veiklos sutarties pakeitimo, papildymo ir nutraukimo tvarkos; 6) sutarčių šalių nustatytos papildomos, palyginti su šiuo įstatymu, materialinės atsakomybės už sutarčių įsipareigojimų netinkamą vykdymą ir jų vienašališką nutraukimą; 7) sutarčių įsipareigojimų vykdymo ir jų kontrolės tvarkos bei terminų. Šio straipsnio pirmosios dalies 4 punktas taikomas tik privatiems sveikatinimo veiklos subjektams, sudariusiems sutartį su LNSS užsakovais dėl privalomojo sveikatinimo veiklos lygio darbų atlikimo. 27 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarčių vykdymo kontrolė Sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimų kontrolę vykdo sutartį sudariusios šalys. Sveikatinimo veiklos sutarties šalių atstovų atsiskaitymo už sutarties įsipareigojimų vykdymą tvarka ir terminai nustatomi sutartyje. 28 straipsnis. Atsakomybė už sveikatinimo veiklos sutarčių nevykdymą ar jos vienašališką nutraukimą Už sveikatinimo veiklos sutarčių vykdymą atsakingos abi jas sudariusios šalys. Sveikatinimo veiklos sutarties vienašališko nutraukimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Jei sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimai neįvykdomi ar ji vienašališkai nutraukiama dėl sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) kaltės, sveikatinimo veiklos užsakovo patirti nuostoliai kompensuojami iš sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) lėšų. Jeigu sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimai neįvykdomi ar ji vienašališkai nutraukiama dėl sveikatinimo veiklos užsakovo kaltės, sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) patirti nuostoliai kompensuojami iš sveikatinimo veiklos užsakovo lėšų. IV SKYRIUS VALSTYBINIŲ IR SAVIVALDYBIŲ ASMENS IR VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ, FARMACINĖS VEIKLOS SUBJEKTŲ TEIKIAMOS MOKAMOS PASLAUGOS IR PATARNAVIMAI SVEIKATINIMO VEIKLOJE 29 straipsnis. Mokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai Mokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai yra: 1) asmens sveikatos priežiūros priemonės, įtrauktos į Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos sudarytą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą; 2) Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo paslaugos (patalynė, ligoninės rūbai, telefonas, televizorius ir kt.), teikiamos stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose; 3) asmenų siuntimas nustatyta tvarka į užsienio šalių sveikatos priežiūros įstaigas; 4) analogiškų pagal savo veikimo efektyvumą, tačiau brangesnių vaistų teikimas stacionarinėse medicinos pagalbos įstaigose; 5) Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo paslaugos, teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigose ligoniui mirus. Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo ir jo lengvatų taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir kitais įstatymais. 30 straipsnis. Mokamos farmacinės veiklos paslaugos ir patarnavimai Mokamos farmacinės veiklos paslaugos ir patarnavimai yra: 1) vaistų registravimas; 2) vaistų kokybės tyrimas juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 3) vaistų, išskyrus nustatyto sąrašo narkotinio ir psichotropinio veikimo vaistus, realizavimas vaistinėse gyventojams be recepto; 4) užsakymų ekstemporalių, išskyrus nustatyto sąrašo narkotinio ir psichotropinio veikimo vaistus, vaistų gamybai priėmimas telefonu iš medicinos pagalbos įstaigų ir fizinių asmenų, akredituotų asmens sveikatos priežiūrai; 5) vaistų pristatymas jų užsakovui; 6) kiti patarnavimai. Mokamų farmacinės veiklos paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo ir jo lengvatų taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. 31 straipsnis. Mokamos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai Mokamos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai yra: 1) Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybų šakų ar barų darbuotojų sveikatos mokymas; 2) visuomenės sveikatos monitoringas, visuomenės sveikatos ekspertizė, atliekami suinteresuotų juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 3) suaugusiųjų profilaktiniai skiepijimai, išskyrus skiepijimus, atliekamus pavojingų infekcijų židiniuose bei gydymo tikslams; 4) patalpų ir teritorijų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, išskyrus darbus, atliekamus ypatingai pavojingų ir pavojingų infekcijų židiniuose; 5) standartizacijos norminių dokumentų ir kitų spaudinių visuomenės sveikatos priežiūros klausimais leidyba ir platinimas; 6) sveikatos programų kūrimas suinteresuotų juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 7) kitos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai. Mokamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. II DALIS SVEIKATINIMO VEIKLA I SKYRIUS UŽSIĖMIMAS SVEIKATINIMO VEIKLA 32 straipsnis. Teisė užsiimti sveikatinimo veikla Lietuvos Respublikoje Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūra užsiimti arba jos priemones skirti turi teisę asmenys, įgiję išsilavinimą ir specialų pasiruošimą šiuos specialistus rengiančiose įstaigose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą asmens sveikatos ar visuomenės sveikatos priežiūros specialisto kvalifikaciją, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka akredituoti asmens ar visuomenės sveikatos priežiūrai ir turintys licenciją užsiimti šių rūšių veikla Lietuvos Respublikoje. Asmenų akreditavimo kitų rūšių sveikatinimo veiklai sąlygas ir tvarką nustato šis ir kiti įstatymai. Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos Sveikatos ministerijos nustatyta tvarka gali būti teikiamos ir užsienio šalių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistų tik labdaros ar specialistų mokymo tikslams, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Valstybinių ar savivaldybių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, gavę nustatyta tvarka licenciją privačiai praktikai, turi teisę praktikuoti privačiai tik už šių įstaigų ribų. Asmenų, įgijusių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros išsilavinimą, tačiau neturinčių specialaus pasiruošimo, kvalifikaciją bei jos pripažinimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. Teisė užsiimti sveikatinimo veikla gali būti atimta tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. 33 straipsnis. Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinės pareigos, teisės, jų profesinis tobulinimasis ir atsakomybė Pagrindines profesines asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareigas, teises, Hipokrato priesaikos turinį ir jos priėmimo sąlygas bei tvarką, jų praktikos ribojimo tvarką, atsakomybę už žalą sveikatai, padarytą vykdant sveikatos priežiūrą, nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 34 straipsnis. Sveikatos priežiūros specialistų pareiga saugoti asmens sveikatos (medicininę) paslaptį Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama pažeisti asmens sveikatos informacijos, kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą. Medicinos etikos reikalavimus asmens sveikatos informacijos konfidencialumui saugoti nustato Sveikatos ministerija. 35 straipsnis. Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareiga informuoti apie užkrečiamųjų ligų atvejus Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įtarę ar nustatę asmenis sergant Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis ar esant šių ligų sukėlėjų nešiotojais, privalo nustatyta tvarka informuoti apie tai Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą. Informacijos apie infekcines ligas teikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. Jeigu asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, išaiškinę ar įtarę asmenis sergant Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis ar esant šių ligų nešiotojais, nustatytu laiku ir tvarka neinformuoja Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos apie šiuos asmenis, tai jiems taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė. II SKYRIUS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA I SKIRSNIS PREVENCINĖ MEDICINOS PAGALBA 36 straipsnis. Informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais Informacines paslaugas ligų profilaktikos klausimais privalo teikti visi asmens sveikatos priežiūros subjektai. Šių paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. 37 straipsnis. Atrankiniai asmenų sveikatos patikrinimai Atrankiniai asmenų sveikatos tyrimai atliekami Sveikatos ministerijos sprendimu ir jos nustatyta tvarka. Respondentų visumą, kuriems atliekami atrankiniai sveikatos patikrinimai, ir statistinės informacijos surinkimo, kaupimo ir apdorojimo būdus nustato sveikatos informacinės tarnybos. 38 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika ir chemioprofilaktika Asmens sveikatos priežiūros subjektų, kurie privalo vykdyti užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktiką bei chemioprofilaktiką, nomenklatūrą ir šių ligų imunoprofilaktikos bei chemioprofilaktikos turinį, sąlygas bei tvarką nustato Sveikatos ministerija. Užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktikos ar chemioprofilaktikos priemones priverstinai taikyti asmenims galima tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, jeigu kyla reali grėsmė, kad jie gali susirgti ypatingai pavojingomis ar pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis. Medicinos specialistai, pažeidę šio straipsnio reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 39 straipsnis. Profilaktiniai patikrinimai Nustatytų profesijų darbuotojai bei asmenys, dirbantys nustatytuose darbuose ir gamybos šakose bei baruose, prieš užsiimdami profesine veikla ir jos metu privalo pasitikrinti sveikatą. Šių profesijų, darbų ir gamybų šakų bei barų sąrašą bei asmenų sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Privalomai tikrinama Sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybos šakų ar barų darbuotojų, asmenų, bendravusių su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis, sveikata. Medicinos pagalbos įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti sveikatą: 1) nėščiųjų, vaikų iki 16 metų; 2) motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai; 3) asmenų, bendravusių su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo užkrečiamosiomis ligomis. Nustatytų profesijų, gamybos šakų bei barų darbuotojai, kiti asmenys, bendravę su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo užkrečiamosiomis ligomis, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi būti izoliuojami ir per nustatytą laiką stebima jų sveikatos būklė. Šiems asmenims, jų artimiesiems ar jų atstovams nesutikus su gydytojo sprendimu dėl izoliacijos ir sveikatos būklės stebėjimo, tie asmenys įstatymų nustatyta tvarka turi būti priverstinai izoliuojami ir priverstinai stebima jų sveikatos būklė. Policija sveikatos priežiūros įstaigų teikimu privalo padėti tokius asmenis priverstinai izoliuoti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų profesijų, darbuose ir gamybos šakose ar baruose dirbantys darbuotojai, taip pat Sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybos šakų ar barų dirbantieji, bendravę su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis, atsisakę nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. II SKIRSNIS ATSTATOMOJI MEDICINOS PAGALBA 40 straipsnis. Būtinoji medicinos pagalba Būtinajai medicinos pagalbai priskiriama: 1) pirmoji medicinos pagalba; 2) institucinė (nestacionarinė ar stacionarinė) skubi medicinos pagalba. Asmenims, kuriems dėl nelaimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivalinių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo gelbstint gyvybę yra būtina medicinos pagalba, pirmąją medicinos pagalbą privalo neatidėliotinai suteikti medicinos ar farmacijos specialistai, buvę kartu su nukentėjusiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose. Nestacionarinę skubią medicinos pagalbą nukentėjusiems ar staigiai susirgusiems privalo teikti: 1) skubios medicinos pagalbos mobilios tarnybos; 2) nukentėjusiam ar ūmiai susirgusiam – artimiausia asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Stacionarinę skubią medicinos pagalbą teikia stacionarinės specializuotos medicinos pagalbos įstaigos ar medicinos pagalbos įstaigų specializuoti skyriai šiai pagalbai teikti. Jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, stacionarinė skubi medicinos pagalba gali būti suteikta ir be to asmens sutikimo, ne mažiau kaip dviejų gydytojų konsiliumui nutarus, informavus ligonį, jo šeimos narius ar jo atstovą, o jeigu nukentėjęs ar ūmiai susirgęs yra nepilnametis, – jo tėvus, globėjus apie suteiktą medicinos pagalbą. Būtinosios medicinos pagalbos turinį, jos teikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, medicinos ir farmacijos specialistų kompetenciją būtinosios medicinos pagalbos teikimo klausimais nustato Sveikatos ministerija. Skubios medicinos pagalbos mobilių tarnybų struktūrą, steigimo ir finansavimo tvarką, kompetenciją nustato Sveikatos ministerija, neviršydama skirtų lėšų. Asmenims, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų yra įpareigoti teikti būtinąją medicinos pagalbą, savo neveikimu ar veikimu padidinusiems nukentėjusių ar staigiai susirgusių asmenų sveikatos pakenkimą, taikoma įstatymų nustatyta drausminė, materialinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. 41 straipsnis. Diagnostikos ir gydymo priemonių taikymas Ligų diagnostikos priemonių, taikomų Lietuvos Respublikos medicinos pagalbos įstaigose, mastai turi būti ne mažesni už tuos, kurie yra nustatyti ligų diagnostikos būtinųjų priemonių sąrašuose. Medicinos pagalbos specialistai turi teisę pasirinkti šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka aprobuotas gydymo technologijas. Gydymo technologijų taikymo tvarką nustato sveikatos priežiūros standartizacijos norminiai dokumentai. Vaistai yra priskiriami diagnostikos bei gydymo priemonėms, jeigu: 1) juos skiria gydytojas ar kitas asmuo, turintis teisę juos skirti; 2) jie yra nustatyta tvarka įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Medicinos specialistas gali panaudoti naujus, moksliškai pagrįstus, bet dar neįregistruotus nustatyta tvarka vaistus, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodus, medicininę aparatūrą ir instrumentus tik stengdamasis ligonį išgydyti, išgelbėti ar pratęsti jo gyvybę. Šiuo atveju jis privalo gauti ligonio, o jeigu ligonis nesąmoningos būsenos arba nepilnametis – jo tėvų, artimųjų, globėjų ar jo atstovo, taip pat medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komisijos sutikimą dėl tokių asmens sveikatos priežiūros technologijų naudojimo. Toks sutikimas turi būti patvirtintas raštiškai. Kai ligonis yra nesąmoningos būsenos ir kai nėra jokių žinių apie jo artimuosius, tėvus, globėjus ar jo atstovą, šios technologijos gali būti taikomos tik raštiškai pritarus ne mažiau kaip dviejų atitinkamos specialybės gydytojų konsiliumui bei medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komisijai. Priverstinės hospitalizacijos, priverstinės diagnostikos bei priverstinio gydymo priemonių taikymas asmenims galimi tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, esant realiai grėsmei, kad šie asmenys veiksmais ar dėl savo sveikatos būklės gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei. Medicinos specialistai, pažeidę šiuos reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 42 straipsnis. Žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzija Žmogaus kraujas transfuzijai ar kraujo produktų gamybai gali būti paimtas iš donoro tik šio laisva valia ir sutikimu. Žmogaus kraują ir jo produktus pagal sudarytas su užsienio šalių juridiniais asmenimis sutartis įvežti į Lietuvos Respubliką donorystės tikslui ir išvežti iš jos turi teisę tik akredituoti šiai veiklai asmens sveikatos priežiūros subjektai. Žmogaus kraujo ir jo produktų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos sąlygas bei tvarką, Lietuvos Respublikos bei užsienio šalių piliečiams leidžiamo įvežti į Lietuvos Respubliką donorų kraujo ar jo produktų kiekį, skirtą asmeniškai naudoti gydymui, žmonių kraujo ir jo kraujo produktų, naudojamų transfuzijai, tyrimo dėl jo nekenksmingumo sveikatai, sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. Žmogaus kraujo paėmimo donorystės tikslui, kraujo produktų gamybos, žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzijos, organų ar audinių, paimamų iš jo kūno, panaudojimo transplantacijai, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui sąlygas bei tvarką, kraujo, audinių ir (ar) organų donorų teises nustato įstatymai. Asmenys, pažeidę šio straipsnio reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 43 straipsnis. Žmogaus kūno audinių ir organų transplantacija Žmogaus kūno audiniai ir (ar) organai negali būti komercinių sandorių objektais ir turi būti naudojami tik transplantavimui ar biomedicininių tyrimų tikslams. Žmogaus kūno audinių ir (ar) organų pardavimas ar pirkimas, tokios veiklos reklama užtraukia įstatymų nustatytą atsakomybę. Žmogaus kūno audinių ar organų, paimamų iš jo kūno, panaudojimo transplantavimui, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui sąlygas bei tvarką, audinių ir (ar) organų donorų teises nustato įstatymai. III SKIRSNIS MEDICININĖ REABILITACIJA, SLAUGA, SOCIALINĖS PASLAUGOS IR SOCIALINĖ GLOBA BEI PATARNAVIMAI, PRISKIRIAMI ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪRAI 44 straipsnis. Medicininė reabilitacija Ligonių medicininės reabilitacijos medicinos pagalbos ir slaugos įstaigose, pacientų atrankos ir jų siuntimo į reabilitacines ligonines ir sanatorijas sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. Invalidų medicininės reabilitacijos organizavimo pagrindus nustato Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Invalidų medicininės reabilitacijos sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vietovių, tinkančių medicininės (ir socialinės) reabilitacijos organizavimui, pripažinimo kurortais tvarką ir jų organizavimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 45 straipsnis. Žmonių slauga Žmonės slaugomi namuose, kur jie gyvena, medicinos pagalbos, slaugos bei socialinės globos institucijose. Negalios ištiktų asmenų, senų žmonių slaugos turinį, sąlygas, jos organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 46 straipsnis. Asmens medicinos pagalbos teikiamos socialinės paslaugos ir socialinė globa Socialinių paslaugų teikimas ir socialinė globa asmens sveikatos priežiūroje organizuojama stengiantis sumažinti pacientų, asmenų, ištiktų negalios, senų žmonių psichoemocinės įtampos lygį, padėti jiems kovoti su stresais ir užtikrinti jų socialinį saugumą. Socialines paslaugas teikia ir socialinę globą tvarko medicinos pagalbos įstaigų socialiniai darbuotojai. Socialinių paslaugų rūšis ir jų teikimo mastus, socialinės globos asmens sveikatos priežiūroje turinį, jos tvarką ir sąlygas nustato ir sveikatos priežiūros sistemos socialinių darbuotojų nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Socialinių darbuotojų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 47 straipsnis. Paslaugos bei kiti patarnavimai, priskiriami medicinos pagalbai Paslaugos bei kiti patarnavimai, priskiriami medicinos pagalbai, yra: 1) farmaciniai patarnavimai (recepto priėmimas ir jo patikrinimas, vaisto parinkimas pagal receptą ar ekvivalentinio veikimo vaistų parinkimas, žodinis ir raštiškas asmens informavimas apie vaisto vartojimo būdą, informacijos apie vaisto saugaus vartojimo sąlygas patikslinimas, vaistų, kuriems nereikia recepto, išdavimas savigydai, vaistų ar kitų medicininės paskirties priemonių paskyrimas atsižvelgiant į asmens nurodytas sveikatos būklės problemas ir vaistų išdavimo nustatytą tvarką, informacijos apie vaistų prieinamumą pateikimas); 2) ligonių transportavimo, protezavimo, ortopediniai, aprūpinimo kompensacine technika, gaminiais, produktais (įskaitant maisto produktus), naudojamais medicinos pagalboje, patarnavimai. Šio straipsnio pirmoje dalyje numatytos paslaugos bei kiti patarnavimai priskiriami medicinos pagalbai, jeigu: 1) jie yra skiriami gydytojo ar kito asmens, turinčio teisę juos skirti; 2) jie yra įtraukti į skiriamų paslaugų bei patarnavimų sąrašą, sudarytą medicinos pagalbos subjekto ir jo veiklos užsakovo, Sveikatos ministerijos ar savivaldybių, kai šios paslaugos ir patarnavimai priklauso valstybės ar savivaldybių remiamai asmens sveikatos priežiūrai. Medicinos pagalba neapima paslaugų ir produktų, skirtų kosmetiniams ar higieniniams tikslams, net jei jie taip pat būtų naudingi asmens sveikatai. IV SKIRSNIS ASMENS SVEIKATOS EKSPERTIZĖ 48 straipsnis. Asmens sveikatos potencialo ekspertizė Asmens sveikatos potencialo ekspertizę atlieka sveikatos centrai. Šios ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. 49 straipsnis. Medicininė darbingumo ekspertizė Laikinojo asmens nedarbingumo ekspertizę atlieka medicinos pagalbos įstaigos gydytojas arba gydytojų komisija. Šios ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. 50 straipsnis. Medicininė ir socialinė ekspertizė Ilgalaikio arba pastovaus darbingumo netekimo atvejais medicininę ir socialinę ekspertizę atlieka valstybinių medicinos pagalbos įstaigų medicininės ir socialinės ekspertizės komisijos ir Valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijos. Šių komisijų nuostatų tvirtinimo tvarką ir kompetenciją reglamentuoja Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Ilgalaikio arba pastovaus darbingumo netekimo medicininius ir socialinius kriterijus nustato Sveikatos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 51 straipsnis. Teisės medicinos ekspertizė Teisės medicinos ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizę atlieka Valstybinė teisės medicinos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 52 straipsnis. Teisės psichiatrinė ir teisės narkologinė ekspertizė Teisės psichiatrinė, teisės narkologinė ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 53 straipsnis. Patologoanatominė ekspertizė Patologoanatominė ekspertizė atliekama asmeniui mirus. Lavono patologoanatominio tyrimo (autopsijos) sąlygas ir tvarką reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. III SKYRIUS VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA 54 straipsnis. Visuomenės sveikatos priežiūros visuotinumas Vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama ugdyti sveikatą, užkirsti kelią vartojimui skirtų produktų, maisto, geriamojo vandens, gyvenamosios, darbo ir gamtinės aplinkos kokybės blogėjimui, užkirsti kelią ligoms ir traumoms, sumažinti sergamumą, yra visų fizinių ir juridinių asmenų pareiga. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę šį reikalavimą, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 55 straipsnis. Visuomenės sveikatos ugdymas Visuomenės sveikatos ugdymą sudaro: 1) sveikatos propaganda masinėse informacijos priemonėse; 2) sveikatos žinių populiarinimas; 3) sveikatos mokymas; 4) šeimos planavimo konsultavimas. Sveikatos propagandą, remiančią sveikatos politikos iniciatyvas, masinėse informacijos priemonėse organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų. Sveikatos propagandos masinėse informacijos priemonėse sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sveikatos žinios, kurios skatina gyventojų sveiką gyvenseną, populiarinamos, šeimos planavimas konsultuojamas pagal valstybines ir savivaldybių sveikatos programas. Sveikatos mokymą sudaro savanoriško, privalomojo sveikatos mokymo ir kūno kultūros priemonių visuma. Sveikatos ugdymo sąlygas ir tvarką reglamentuoja šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 56 straipsnis. Visuomenės sveikatos sauga Visuomenės sveikatos saugos pagrindą sudaro pavojaus ir žalos sveikatai ribojimo priemonių sistema darbo, gyvenamojoje bei gamtinėje aplinkoje. Pavojaus ir žalos sveikatai prevencija ir ribojimas įgyvendinamas: taikant: 1) darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, maisto, geriamojo vandens, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, ūkinės ar kitokios veiklos nepavojingumo ir nekenksmingumo sveikatai rodiklių ir reikalavimų higieninį reglamentavimą; 2) ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos licencijavimą; 3) juridinių ir fizinių asmenų akreditavimą asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros veiklai; nustatant: 4) sanitarines apsaugos zonas; 5) sveikatai kenksmingų prekių gamybos kvotas; sustabdant sveikatai kenksmingą ar pavojingą ūkinę-komercinę ar kitokią veiklą; taikant individualius akcizus sveikatai žalingoms prekėms, įrašytoms į Akcizų įstatymą, ir kitus įstatymų nustatytus ekonominio reguliavimo būdus; taikant įstatymų nustatytą atsakomybę už sveikatinimo veiklos teisės aktų pažeidimus. Žaliavos, technika, įranga, statybinės medžiagos, gyvenamųjų patalpų interjero elementai, maistas, jo pakuotė, tara bei kitos prekės, geriamasis vanduo neturi sukelti jokios rizikos sveikatai arba gali kelti jai tik minimalią riziką. Darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos, vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus ir rodiklius nustato Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros standartizacijos norminiai dokumentai, kuriuos rengia ir tvirtina Sveikatos ministerija. Sveikatai kenksmingas ar pavojingas ūkinės-komercinės veiklos rūšis, kurioms užsiimti reikalingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos išduotas leidimas (licencija), nustato Įmonių įstatymas. Įmonių ūkinė-komercinė veikla, kuri kenkia žmonių sveikatai, jų darbo ir gyvenamajai aplinkai, Įmonių įstatymo nustatyta tvarka turi būti ribojama atsisakant išduoti ar atšaukiant leidimą (licenciją) tokiai veiklai. Leidimų (licencijų) ūkinei-komercinei veiklai, neigiamai veikiančiai sveikatą, atšaukimo, tokios veiklos sustabdymo ar uždraudimo kriterijus, juridinių asmenų ir pareigūnų įgaliojimus sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą bei jų įgyvendinimo tvarką nustato šis įstatymas, Įmonių įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. Apie ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos, prekių ir paslaugų kenksmingumą sveikatai sprendžia valstybinės tarnybos ir valstybinės inspekcijos, vykdančios visuomenės sveikatos kontrolę. Ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos, žmonių buities, mokymosi ar darbo sąlygų, įvairių statinių, jų projektų, technologinių procesų, geriamojo vandens, maisto, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, paslaugų kenksmingumo ar pavojingumo sveikatai ekspertizės sąlygas ir tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Sveikatai kenksmingų ar pavojingų prekių, kurių gamyba, prekyba, sveikatai kenksmingų ar pavojingų paslaugų teikimas šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turi būti draudžiami ar ribojami, sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sveikatai kenksmingų ar pavojingų prekių, kurių gamyba turi būti ribojama, gamybos kvotas nustato Vyriausybės įstaigos, išduodančios leidimus (licencijas) šioms prekėms gaminti. Akreditavimo sveikatos priežiūros ar farmacinei veiklai tvarką, sveikatai kenksmingų prekių apmokestinimo individualiais akcizais dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 57 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrolė Sveikatinimo veiklos subjektai pagal savo kompetenciją vykdo užkrečiamųjų ligų pirminę, antrinę ir tretinę profilaktiką ir kontrolę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės įstaigos užtikrina Lietuvos Respublikos teritorijos ir gyventojų apsaugą nuo ypatingai pavojingų ir pavojingų infekcinių ligų įvežimo bei jų platinimo. Ypatingai pavojingų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašus tvirtina bei keičia Sveikatos ministerija. Sanitarinių – priešepideminių bei karantininių priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti gyventojus nuo ypatingai pavojingų užkrečiamųjų ligų, sistemos taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Veterinarinius sanitarinius reikalavimus ypatingai pavojingų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikai nustato Veterinarijos įstatymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės, iškilus infekcinių ligų atsiradimo ar plitimo grėsmei, joms atsiradus ir paplitus, – gali įstatymų nustatyta tvarka įvesti atitinkamose teritorijose ypatingąsias darbo, mokymosi, kelionių ir pervežimų sąlygas bei režimus, kad būtų apsisaugota nuo šių ligų. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę teisės aktų nustatytus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimus, atsako pagal įstatymus. 58 straipsnis. Ypatingos visuomenės sveikatai situacijos Ypatinga visuomenės sveikatai situacija – tai tokios visuomenės sveikatos raidos aplinkybės, kai aplinkos veiksnių poveikis lemia staigų: 1) grupinių ar masinių sveikatos pakenkimų pavojaus atsiradimą; 2) grupinių ar masinių gyventojų sveikatos pakenkimų atsiradimą. Teritorija, kurioje staigiai atsiranda grupinių ar masinių sveikatos pakenkimų pavojus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu yra skelbiama pavojaus visuomenės sveikatai rajonu. Teritorija, kurioje pakenkiama gyventojų grupių ar pakenkiama didelės gyventojų masės sveikata, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu yra skelbiama žalos visuomenės sveikatai rajonu. Ypatingų visuomenės sveikatai situacijų nustatymo kriterijus, ypatingų visuomenės sveikatai situacijų valdymo, kontrolės, neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai ir ūkiui šalinimo priemonių bei jų finansavimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 59 straipsnis. Neinfekcinių ligų ir traumų profilaktika ir kontrolė Įmonės, įstaigos, organizacijos, medicinos pagalbos, medicininės ir socialinės reabilitacijos bei slaugos įstaigos pagal savo kompetenciją kontroliuoja neinfekcinių susirgimų bei traumų profilaktiką, sergamumą bei traumatizmą. Profesinių susirgimų, apsinuodijimų, traumatizmo darbe profilaktikos ir kontrolės sąlygas ir tvarką nustato Žmonių saugos darbe įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. Traumatizmo, kurį lemia transportas, profilaktikos priemones ir turinį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Neinfekcinių ligų antrinės ir tretinės profilaktikos priemonių taikymą medicinos pagalboje nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai. 60 straipsnis. Visuomenės sveikatos kontrolė Visuomenės sveikatos kontrolė yra valstybės ir savivaldybių. Valstybės įgyvendinama visuomenės sveikatos kontrolė apima: 1) valstybinę alkoholio kontrolę; 2) valstybinę tabako kontrolę; 3) valstybinę narkotikų kontrolę; 4) valstybinę higieninę kontrolę; 5) valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę; 6) valstybinę saugos darbe organizavimo kontrolę; 7) valstybinę radiacinio saugumo atominėje energetikoje kontrolę; 8) valstybinę veterinarinę kontrolę; 9) valstybinį medicininį auditą. Savivaldybės vykdo savo teritorijos gyvenamosios aplinkos palaikymo palankia sveikatai sanitarinę kontrolę. Visuomenės sveikatos kontrolės turinį, jos įgyvendinimo tvarką, kontrolės institucijų kompetenciją reglamentuoja šis įstatymas, Veterinarijos įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Sanitarinės kontrolės, kurią turi vykdyti savivaldybės savo teritorijų administraciniuose vienetuose, turinį ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė Sveikatos ministerijos teikimu. 61 straipsnis. Sveikatai kenksmingos ūkinės-komercinės veiklos sustabdymas Valstybinės inspekcijos, savivaldybių sanitarijos inspekcijos, vykdančios visuomenės sveikatos kontrolę, savo sprendimu turi teisę reikalauti, kad darbdavys (jo įgaliotas asmuo) sustabdytų darbus, jeigu: 1) darbdavys nevykdo visuomenės sveikatos priežiūros valstybinių inspekcijų teisėtų reikalavimų; 2) paaiškėja, kad žaliavos, gaminama ir realizuojama produkcija, realizuojamos prekės, darbo priemonės kenkia sveikatai; 3) dėl sveikatos priežiūros standartizacijos norminių dokumentų pažeidimų darbo aplinka tampa pavojinga sveikatai ar padaroma žala sveikatai; 4) kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Darbų sustabdymo dėl pavojaus ir žalos sveikatai tvarką nustato šis įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas ir kiti įstatymai. Valstybinės inspekcijos, kontroliuojančios visuomenės sveikatos priežiūrą, savivaldybių sanitarijos inspekcijos, nustačiusios visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus, gali taikyti baudas ir ekonomines sankcijas, kurių taikymo, išieškojimo tvarka nustatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso, kitų įstatymų bei teisės


    Atsakyti

  • Romas • 2022-09-09 21:36

    iedzīvotāju veselība ir sabiedrības lielākā sociālā un ekonomiskā vērtība, veselība ir ne tikai slimību un fizisku defektu neesamība, bet arī cilvēku fiziskā, garīgā un sociālā labklājība, veselības potenciālu un tā uzturēšanas nosacījumus nosaka ekonomiskās sistēmas attīstības stabilitāte, valsts sociālā nodrošinājuma un izglītības garantijas, iedzīvotāju nodarbinātība un viņu pietiekami ienākumi, pašpietiekamība ar mājokli, pieejama, pieņemama un atbilstoša veselība. aprūpe, kvalitatīvs uzturs, darba kvalitāte, dzīves un dabas vide, iedzīvotāju pūles veicina veselību cilvēka centienus būt veselam var veicināt tikai ar mūža garumā un cilvēka cieņai pieņemamiem sociāliem un ekonomiskiem pasākumiem, labāka sabiedrības veselība ir nepieciešams priekšnoteikums Lietuvas valsts drošībai un labklājībai un atvērtas, godīgas un harmoniskas pilsoniskas sabiedrības izveidei; ņemot vērā globālās stratēģijas "Veselība visiem – 2000", Otavas Veselības veicināšanas hartas un Lietuvas Nacionālās veselības koncepcijas nosacījumus, kas publicēti Pasaules Veselības asamblejas 30. sesijā 1977. gadā; lai nodrošinātu cilvēka dabiskās tiesības uz vislabāko iespējamo veselību, kā arī tiesības uz veselīgu vidi, pieņemamu, pieejamu un atbilstošu veselības aprūpi; vadoties pēc Lietuvas Republikas Konstitūcijas, pieņem Veselības sistēmas likumu. I DAĻA VESELĪBAS SISTĒMA I NODAĻA VISPĀRĪGI NOTEIKUMI 1. pants. Lietuvas Republikas Veselības sistēmas likuma mērķis Lietuvas Republikas Veselības sistēmas likums regulē Lietuvas nacionālo veselības sistēmu, tās uzbūvi, veselības drošības, veselības veicināšanas un veselības atveseļošanas attiecību tiesiskā regulējuma robežas, veselības aprūpes darbības apjoma noteikšanas pamatu, veselības aprūpes darbības jomas noteikšanas pamatu, veselības aprūpes jomas, veselības aprūpes un veselības aprūpes sistēmas darbības jomu, kā arī veselības aprūpes un veselības aprūpes sistēmas darbības jomas regulējumu. organizēšanas, vadīšanas, veselības veicināšanas, veselības aprūpes darbības līgumi, atbildības pamati par veselības aprūpes darbības tiesību normu pārkāpumiem, iedzīvotāju, veselības aprūpes darbības subjektu tiesības un pienākumi. 2. pants. Veselības attiecību tiesiskais regulējums Tiek regulētas veselības attiecības, kas izriet no personas un sabiedrības veselības aizsardzības, stiprināšanas un atveseļošanas, kā arī attiecības, kas saistītas ar personas tiesību uz vislabāko iespējamo veselību īstenošanu, personas un sabiedrības veselības interešu aizstāvību. ar šo likumu, citiem likumiem par veselības darbību, kā arī šo likumu jēgu nepretrunīgiem likumiem, nolikumiem, līgumiem vai līgumiem par valsts pārvaldes un pārvaldes struktūru un institūciju, pašvaldību, labsajūtas darbību un darba nosacījumiem, sabiedriskās organizācijas, cilvēktiesības un citi sociālie jautājumi, vides aizsardzība, ekonomika, valsts aizsardzība un iekšējā kārtība. 3. pants. Veselības attiecību tiesiskā regulējuma robežas Tikai Lietuvas Republikas likumi par labsajūtas aktivitātēm nosaka: 1) veselības likuma apjoms, uzdevumi un principi; 2) veselības aprūpes darbības veidu un veselības aprūpes darbības subjektu sistēmu, galveno veselības aprūpes darbības vadības subjektu kompetenci, veselības aprūpes darbības koordinācijas, veselības aprūpes valsts dienestu un valsts inspekciju, personu un sabiedrības veselības aprūpes iestāžu tiesības un pienākumus. , un farmaceitiskās darbības subjekti personas un sabiedrības veselības aprūpē vai farmācijā darbībā, to dibināšanas, darbības un izbeigšanas tiesiskie pamati; 3) valsts higiēnas inspekcijas izveidošanas, darbības un reorganizācijas tiesiskais pamats, higiēnas valsts kontroles nosacījumi un kārtība; 4) valsts veselības sistēmas resursu struktūra un to pārvaldības pamati; 5) labsajūtas aktivitāšu organizēšanas, vadīšanas, veselības veicināšanas un finansēšanas pamati; 6) veselības aprūpes darbības veikšanai nepieciešamos nosacījumus un to kontroles tiesisko pamatojumu; 7) iedzīvotāju tiesības un pienākumi veselības aprūpes darbībā, sabiedrības līdzdalības veselības lietu kārtošanā tiesiskie pamati; 8) personu ar augstāko vai speciālo vidējo medicīnisko vai citu specialitāti akreditācijas veselības aprūpes darbībai un farmaceitiskajai darbībai tiesiskais pamats, medicīnas speciālistu galvenie profesionālie pienākumi un tiesības, kvalifikācijas prasību noteikšanas, kvalifikācijas paaugstināšanas un ierobežošanas kārtība. to praksi, ierobežojot veselības aprūpes reklāmu, civiltiesiskās atbildības noteikšanas tiesiskos pamatus par personas veselības aprūpes gaitā nodarīto kaitējumu pacientu veselībai; 9) labsajūtas aktivitāšu līgumu slēgšanas kārtība un to būtiskie nosacījumi; 10) primārās veselības aprūpes darbības organizēšanas, vadīšanas un nosacījumu kontroles tiesiskie pamati; 11) sabiedrības veselības aprūpes sistēma, tās organizācijas tiesiskie pamati, vadība, higiēniskais regulējums, infekcijas slimību epidemioloģiskā drošība, higiēniskā un epidemioloģiskā kontrole, higiēniskā ekspertīze; 12) cilvēku drošības darba, arodmedicīnas, patērētāju veselības drošības organizēšanas un vadīšanas tiesiskie pamati; 13) pārtikas produktu vispārējā kvalitāte r


    Atsakyti

  • Rokas • 2022-09-09 21:34

    gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida; atsižvelgdamas į Pasaulinės Sveikatos Asamblėjos 30 sesijos 1977 metais paskelbtas globalinės strategijos „Sveikata visiems – 2000“, Otavos sveikatos stiprinimo chartijos ir Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas; siekdamas užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, priima Sveikatos sistemos įstatymą. I DALIS SVEIKATOS SISTEMA I SKYRIUS BENDRIEJI NUOSTATAI 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo paskirtis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, sveikatinimo veiklos mastų nustatymo, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. 2 straipsnis. Sveikatos santykių teisinis reguliavimas Sveikatos santykius, atsirandančius saugant, stiprinant ir padedant atgauti asmens ir visuomenės sveikatą, taip pat santykius, susijusius su asmens teisių turėti kuo geresnę sveikatą įgyvendinimu, asmens ir visuomenės sveikatos interesų gynyba, reguliuoja šis įstatymas, kiti sveikatinimo veiklos įstatymai, taip pat šių įstatymų prasmei neprieštaraujantys valstybinės valdžios ir valdymo struktūrų bei įstaigų, vietos savivaldos, visuomeninių organizacijų, žmonių teisių ir kitų socialinių klausimų, aplinkos apsaugos, ekonomikos, krašto apsaugos ir vidaus tvarkos įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, sutartys ar susitarimai dėl sveikatinimo veiklos bei darbo sąlygų. 3 straipsnis. Sveikatos santykių teisinio reguliavimo ribos Tik Lietuvos Respublikos sveikatinimo veiklos įstatymai nustato: 1) sveikatos teisės veikimo sferą, uždavinius ir principus; 2) sveikatinimo veiklos rūšių ir sveikatinimo veiklos subjektų sistemą, pagrindinių sveikatinimo veiklos valdymo subjektų kompetenciją, sveikatinimo veiklos koordinavimo, sveikatos priežiūros valstybinių tarnybų ir valstybinių inspekcijų, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų bei farmacinės veiklos subjektų teises ir pareigas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūroje ar farmacinėje veikloje, jų steigimo, veiklos, jos nutraukimo teisinius pagrindus; 3) valstybinės higienos inspekcijos steigimo, veiklos, reorganizavimo teisinius pagrindus, valstybinės higieninės kontrolės sąlygas ir tvarką; 4) nacionalinės sveikatos sistemos išteklių struktūrą ir jų valdymo pagrindus; 5) sveikatinimo veiklos organizavimo, valdymo, sveikatos rėmimo bei finansavimo pagrindus; 6) sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas ir jų kontrolės teisinius pagrindus; 7) gyventojų teises ir pareigas sveikatinimo veikloje, visuomenės dalyvavimo sveikatos reikalų tvarkyme teisinius pagrindus; 8) asmenų, turinčių aukštąjį ar specialųjį vidurinį medicinos ar kitos specialybės išsilavinimą, akreditavimo sveikatinimo veiklai bei farmacinei veiklai teisinius pagrindus, pagrindines profesines medicinos specialistų pareigas, teises, kvalifikacinių reikalavimų nustatymo, jų kvalifikacijos kėlimo bei jų praktikos ribojimo tvarką, sveikatos priežiūros reklamos ribojimo, civilinės atsakomybės už žalą pacientų sveikatai, padarytą vykdant asmens sveikatos priežiūrą, nustatymo teisinius pagrindus; 9) sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir jų esmines sąlygas; 10) pirminės sveikatinimo veiklos organizavimo, valdymo, jos sąlygų kontrolės teisinius pagrindus; 11) visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, jos organizavimo, valdymo, higieninio reglamentavimo, užkrečiamųjų ligų epidemiologinės saugos, higieninės ir epidemiologinės kontrolės, higieninės ekspertizės teisinius pagrindus; 12) žmonių saugos darbe, darbo medicinos, vartotojų sveikatos saugos organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 13) bendrus maisto produktų kokybės reikalavimus. Šių produktų gamybos, importo, prekybos, reklamos sąlygų, maisto produktų ir jų taros kokybės kontrolės, jos ženklinimo tvarką; 14) bendrus geriamojo vandens kokybės reikalavimus, vandens valymo, nukenksminimo, kokybės pagerinimo teisinius pagrindus; 15) narkotinių ir psichotropinių medžiagų, alkoholio produktų, tabako ir jo gaminių gamybos, prekybos, importo, eksporto, jų licencijavimo, vartojimo kontrolės tvarką, alkoholinių gėrimų, rūkalų vartojimo mažinimo sistemą, narkologinės priežiūros, alkoholinių gėrimų ir rūkalų reklamos draudimo tvarką; 16) nuodų, kitų toksinių ir radioaktyvių medžiagų gamybos, prekybos, importo, eksporto, transportavimo, naudojimo sąlygas, reikalavimus darbams su jonizuojančio spinduliavimo šaltiniais, radiacinio saugumo užtikrinimo sąlygas ir kontrolės tvarką; 17) užkrečiamųjų ligų profilaktikos sistemą, šių ligų kontrolės organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 18) visuomenės sveikatos monitoringo, visuomenės sveikatos ekspertizės sąlygas, jų organizavimo bei valdymo teisinius pagrindus; 19) kūno kultūros ir sporto organizavimo, valdymo, dopingo ir lyties kontrolės teisinius pagrindus; 20) asmenų teises vykdant psichikos sveikatos priežiūrą, psichikos sveikatos priežiūros sąlygas, jos organizavimo bei valdymo, jos sąlygų kontrolės teisinius pagrindus; 21) invalidų medicininės ir socialinės reabilitacijos organizavimo teisinius pagrindus; 22) stomatologinės priežiūros, narkologinės priežiūros sąlygas, jos organizavimo bei valdymo teisinius pagrindus; 23) šeimos planavimo bei genetinio konsultavimo tvarką, kontracepcijos, dirbtinio apvaisinimo, vaisiaus saugos, nėštumo nutraukimo, sterilizavimo teisinius pagrindus; 24) biomedicininių tyrimų etikos reikalavimus, jų laikymosi kontrolės tvarką bei atsakomybę už biomedicininių tyrimų etikos reikalavimų pažeidimus; 25) žmogaus kraujo paėmimo donorystei, kraujo produktų gamybos, žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzijos sąlygas bei tvarką; 26) organų ar audinių paėmimo transplantacijai, jų panaudojimo transplantacijai, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui pagrindus, sąlygas bei tvarką; 27) asmens terminalinių būklių ir mirties fakto nustatymo kriterijus, asmens atsisakymo nuo dalies ar visų gyvybės pratęsimo paslaugų sąlygas, lavono patologoanatominio tyrimo (autopsijos) sąlygas ir tvarką; 28) farmacinių paslaugų teikimo, farmacinės veiklos organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus; 29) leidimo platinti vaistus ir vaistines medžiagas Lietuvos Respublikoje išdavimo, jų kokybės kontrolės sąlygas ir tvarką; 30) sveikatos draudimo sistemą, privalomojo sveikatos draudimo lėšų surinkimo tvarką, savanoriškojo sveikatos draudimo teisinius pagrindus, apdraustųjų ir draudėjų teises ir pareigas, sveikatos draudimo įstaigų steigimo ir veiklos tvarką, šių įstaigų teises ir pareigas; 31) atsakomybės už sveikatinimo veiklos įstatymų reikalavimų pažeidimus pagrindus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, valstybinės tarnybos ir valstybinės inspekcijos turi teisę priimti teisės aktus sveikatos santykių reguliavimo klausimais pagal savo kompetenciją, išskyrus tuos, kuriuos reguliuoja sveikatinimo veiklos įstatymai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų, valstybinių tarnybų ir valstybinių inspekcijų teisės aktų nuostatos, kurios pablogina sveikatinimo veiklos sąlygas palyginti su tomis, kurias nustato sveikatinimo veiklos įstatymai, negalioja. Įmonės, įstaigos, organizacijos pagal savo kompetenciją turi teisę priimti teisės aktus, nustatančius papildomas palyginti su įstatymais ir kitais teisės aktais ekonomines ir socialines paskatas piliečiams ugdyti savo sveikatą, ūkiniams subjektams – verstis sveikatai naudinga ūkine-komercine veiklą, papildomą paramą socialiai remtinoms gyventojų grupėms kompensuojant šių sveikatos priežiūros kaštus, papildomus reikalavimus visuomenės sveikatos priežiūros įgyvendinimui. Įmonių, įstaigų, organizacijų teisės aktų nuostatos, kurios pablogina sveikatinimo veiklos lygį palyginti su tuo, kurį nustato sveikatinimo veiklos įstatymai ir kiti teisės aktai, negalioja. 4 straipsnis. Sveikatinimo veikla Sveikatinimo veiklą sudaro: 1) asmens sveikatos priežiūra; 2) visuomenės sveikatos priežiūra; 3) farmacinė veikla; 4) tradicinė medicina, liaudies medicina bei nemedicininiai sveikatos atgavimo būdai. 5 straipsnis. Sveikatinimo veiklos tikslai Sveikatinimo veiklos tikslai yra: 1) mažinti atskirų visuomenės socialinių ir profesinių grupių atsilikimą nuo kitų visuomenės grupių pagal sveikatos būklės rodiklius, nepabloginant bendrojo gyventojų sveikatos lygio; 2) saugoti gyventojus nuo ligų, išvengiamos mirties ir invalidumo; 3) ilginti gyvenimo be ligų ir traumų laiką bei gerinti jo kokybę; 4) didinti gyvenimo ekonominį ir socialinį našumą. 6 straipsnis. Sveikatinimo veiklos reguliavimo principai Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reguliuoti taikomi šie principai: 1) visapusiška asmens ir visuomenės sveikatos sauga; 2) asmens, visuomenės sveikatos bei valstybės interesų derinimas; 3) asmens teisių turėti kuo geresnę sveikatą lygybė nesvarbu, kokios jis būtų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties ir profesijos; 4) asmens laisvė pasirinkti kuo geresnės sveikatos sąlygas; 5) asmens sveikatos priežiūros priimtinumas, prieinamumas ir tinkamumas; 6) asmenų laisvė vienytis į visuomenines organizacijas, ginančias asmens ir visuomenės sveikatos interesus,ir valstybės parama šių organizacijų veiklos programoms; 7) visapusiškas, teisingas ir nepavėluotas visuomenės informavimas apie kuo geresnės sveikatos ugdymo sąlygas ir šių sąlygų reklama; 8) visuomeninių organizacijų dalyvavimas sveikatinimo veiklos valdyme tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus; 9) valstybės parama asmenims saugant, atgaunant ir stiprinant jų sveikatą; 10) valstybės garantuojamas sveikatos priežiūros kaštų, kurie galėtų pabloginti gyvenimo kokybę, dalinis ar visiškas kompensavimas; 11) visų sveikatinimo veiklos subjektų vykdoma visapusiška pavojaus ir žalos asmens ir visuomenės sveikatai prevencija; 12) valstybės vykdomas sveikatai naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos skatinimas. Jeigu šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti santykiai įstatymų nėra sureguliuoti ir jiems negalima pritaikyti teisės normų, reguliuojančių panašius santykius, nuostatų, tai sprendžiant kilusius ginčus taikomi šio straipsnio pirmoje dalyje išvardyti principai. II SKYRIUS LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SISTEMA 7 straipsnis. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindai Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sudarymo pagrindai yra: 1) socialinio teisumo sveikatinimo veikloje užtikrinimas; 2) visų sveikatinimo veiklos išteklių integravimas į vieningą sistemą, jų planavimas ir naudojimas atsižvelgiant į nacionalinius sveikatinimo veiklos prioritetus; 3) asmens sveikatos priežiūros bei visuomenės sveikatos priežiūros integravimas į vieningą sistemą; 4) socialinės rinkos ekonomikos elementų sveikatinimo veikloje, nepažeidžiant nacionalinių sveikatinimo veiklos prioritetų, diegimas; 5) Lietuvos sveikatos programos, sveikatos sistemos reformos programų įgyvendinimo užtikrinimas; 6) sveikatinimo veiklos tarpžinybinio koordinavimo užtikrinimas; 7) visuomenės dalyvavimo sveikatinimo veiklos valdyme užtikrinimas. 8 straipsnis. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau šiame įstatyme – LNSS) sudaro: 1) LNSS vykdomieji subjektai; 2) LNSS valdymo subjektai. 3) LNSS ištekliai; 4) LNSS veikla ir teikiamos paslaugos bei patarnavimai; 9 straipsnis. LNSS vykdomieji subjektai LNSS vykdomieji subjektai yra: 1) valstybinės ir savivaldybių asmens ir (ar) visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos; 2) įmonės, akredituotos nustatytų rūšių sveikatinimo veiklai bei sudariusios šio įstatymo nustatytas sveikatinimo veiklos sutartis su LNSS veiklos, paslaugų ir patarnavimų užsakovais. 10 straipsnis. LNSS valdymo subjektai LNSS valdymo subjektai yra: 1) LNSS veiklos valstybinio valdymo subjektai; 2) vietos savivaldybės ir jų institucijos; 3) LNSS veiklos koordinavimo institucijos; 4) LNSS specialieji valdymo subjektai; 5) LNSS veiklos sąlygų kontrolės institucijos. LNSS valdymo subjektai pagal savo kompetenciją šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka prižiūri ir koordinuoja kitų sveikatinimo veiklos subjektų, nepriklausančių LNSS sistemai, sveikatinimo veiklą. 11 straipsnis. LNSS ištekliai LNSS ištekliai yra: 1) žemė, priklausanti viešosios nuosavybės teise valstybei ar savivaldybėms, skirta rekreaciniams poreikiams bei kurortų or – ganizavimui; 2) gamtos ištekliai (mineralinis vanduo, gydomasis purvas ir kt.), skirti LNSS vykdomai medicininei reabilitacijai laiduoti; 3) materialiniai ištekliai, skirti LNSS valdymui laiduoti; 4) LNSS vykdomųjų ir valdymo subjektų turtas; 5) valstybės ir savivaldybių finansiniai biudžeto ištekliai, skirti LNSS veiklai laiduoti; 6) privalomojo sveikatos draudimo lėšos; 7) bet koks kitas turtas, įstatymais priskiriamas LNSS veiklai laiduoti; 8) valstybinių ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, valstybinių įmonių, akredituotų asmens ar visuomenės sveikatos priežiūrai, farmacinei veiklai, specialistai ir kiti darbuotojai; 9) asmens ir visuomenės sveikatos informacijos duomenų bankai. LNSS išteklius reglamentuoja šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Į valstybines ar savivaldybių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas negali būti nukreiptas turto išieškojimas. 12 straipsnis. LNSS veikla ir teikiamos paslaugos bei patarnavimai LNSS veiklai ir teikiamoms paslaugoms bei patarnavimams priskiriami: 1) asmens sveikatos priežiūra; 2) visuomenės sveikatos priežiūra; 3) farmacinė veikla; 4) šio įstatymo I dalies IV skyriuje numatytos mokamos paslaugos bei patarnavimai. 13 straipsnis. LNSS veiklos organizavimo lygiai LNSS veiklos organizavimo lygiai yra: 1) pirminis (toliau šiame įstatyme pirminė sveikatinimo veikla); 2) antrinis (toliau šiame įstatyme – antrinė sveikatinimo veikla); 3) tretinis (toliau šiame įstatyme – tretinė sveikatinimo veikla). Pirminė sveikatinimo veikla apima savivaldybių teritorijos administracinius vienetus. Ją vykdo savivaldybėms pavaldūs LNSS subjektai. Šį darbą sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali atlikti ir kiti LNSS veiklos organizavimo lygiams priklausantys LNSS vykdomieji subjektai. Antrinė sveikatinimo veikla apima aukštesniuosius administracinius vienetus. Ją vykdo aukštesniųjų administracinių vienetų LNSS subjektai. Šį darbą sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali atlikti ir tretinio LNSS veiklos organizavimo lygio LNSS vykdomieji subjektai. Tretinę sveikatinimo veiklą pagal savo kompetenciją vykdo universitetinės, akademinės klinikos bei kiti medicinos pagalbos centrai, teikiantys specializuotą bei labai specializuotą medicinos pagalbą asmenims neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą. Šie LNSS vykdomieji subjektai sutartiniais pagrindais pagal savo kompetenciją gali vykdyti pirminę ir antrinę sveikatinimo veiklą. Pirminės sveikatinimo veiklos įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirminės, antrinės ir tretinės sveikatinimo veiklos rūšių bei jas įgyvendinančių LNSS vykdomųjų sveikatinimo veiklos subjektų nomenklatūrą, jų kompetenciją, antrinės ir tretinės sveikatinimo veiklos įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 14 straipsnis. LNSS vykdomųjų subjektų sveikatinimo veiklos išimtinės teisės Tik LNSS vykdomieji subjektai turi teisę atlikti ir vykdyti: 1) valstybės ar savivaldybių remiamą (nemokamą) asmens sveikatos priežiūrą; 2) medicininę ir socialinę ekspertizę, teisės medicinos ekspertizę, teisės psichiatrijos ir teisės narkologijos ekspertizę bei patologoanatominę ekspertizę; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto sąrašo visuomenės sveikatos priežiūros priemones; 4) valstybinį visuomenės sveikatos monitoringą ir valstybinę visuomenės sveikatos ekspertizę. 15 straipsnis. LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų užsakovai LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų pagrindiniai užsakovai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įstaigos, vietos savivaldybės, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų bei patarnavimų užsakymų, kuriuos gali nustatyti atitinkami LNSS veiklos užsakovai, ribas reglamentuoja įstatymai, kiti teisės aktai. III SKYRIUS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIAI I SKIRSNIS PRIVALOMASIS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIS 16 straipsnis. Privalomojo sveikatinimo veiklos lygio rodikliai Privalomasis sveikatinimo veiklos lygis nustato valstybės ar savivaldybių remiamus sveikatinimo veiklos mastus, sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas, priemonių ir institucijų, būtinų išsaugoti ar palaikyti jau pasiektą gyventojų sveikatos lygį, nomenklatūrą. Privalomąjį sveikatinimo veiklos lygį apibrėžia: 1) Sveikatos ministerijos patvirtinti ligų diagnostikos būtinųjų priemonių sąrašai; 2) Sveikatos ministerijos patvirtintas būtinasis vaistų ir kitų medicininės paskirties gaminių asortimentas; 3) valstybės ir savivaldybių remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros priemonių nomenklatūra; 4) valstybinių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir tarnybų, vaistinių nomenklatūra pagal jų pobūdį; 5) būtinųjų visuomenės sveikatos priežiūros priemonių nomenklatūra; 6) nustatytos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros būtinosios sąlygos; 7) privalomosios valstybinės ir savivaldybių sveikatos programos; 8) šio įstatymo nustatytas bazinis sveikatinimo veiklos, kurią vykdo Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, finansavimo iš valstybės, savivaldybių biudžetų bei privalomojo sveikatos draudimo lėšų, dydis. Privalomasis sveikatinimo veiklos lygis nustatomas atsižvelgiant į gyventojų demografinius, sveikatos ir aplinkos kokybės rodiklius bei jų kitimo tendencijas. Privalomojo sveikatinimo veiklos lygį, išskyrus šio straipsnio antrosios dalies 1,2 punktuose nurodytus bei asmens sveikatos priežiūros priimtinumo ir tinkamumo rodiklius, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. 17 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros struktūra Valstybės ir savivaldybių remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra apima: 1) prevencinę medicinos pagalbą; 2) atstatomąją medicinos pagalbą; 3) medicininę reabilitaciją; 4) slaugą; 5) socialines paslaugas ir socialinę globą medicinos pagalboje; 6) paslaugas, šio įstatymo nustatyta tvarka priskiriamas medicinos pagalbai. 18 straipsnis. Valstybės remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra Valstybės remiamai (nemokamai) asmens sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) būtinoji medicinos pagalba antriniame ir tretiniame sveikatinimo veiklos lygiuose; 2) karių, kariūnų ir teisėtvarkos bei teisėsaugos pareigūnų, savanorių asmens sveikatos priežiūra; 3) asmenų, sulaikytų policijos, esančių kardomojo kalinimo vietose, nuteistųjų asmens sveikatos priežiūra (išskyrus medicininę reabilitaciją sanatorinio bei kurortinio tipo įstaigose); 4) asmenų, nukentėjusių dėl teisės pažeidimų, jeigu jie teisės aktų nustatyta tvarka yra liudytojai baudžiamosiose bylose, asmens sveikatos priežiūra; 5) asmens sveikatos priežiūra pagal įstatymo nustatytą valstybės tarnautojų kategorijų sąrašą; 6) asmenų, sergančių be pertraukos ilgiau kaip 4 mėnesius, asmens sveikatos priežiūra; 7) dantų, galūnių, sąnarių, kitų organų protezavimas asmenims, sergantiems ligomis, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 8) asmens sveikatos priežiūra asmenų, susirgusių tuberkulioze, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, AIDS, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto sąrašo infekcinėmis bei endokrininėmis ligomis, taip pat psichikos ligomis, onkologinėmis ligomis, priklausomybės nuo alkoholio sindromu, narkomanijomis, toksikomanijomis; 9) kraujo donorystė, hemodializė, organų ir audinių transplantavimas. Valstybės remiamos asmens sveikatos priežiūros mastus (asmens sveikatos priežiūros rūšis bei jų priemonių nomenklatūrą), išskyrus šio straipsnio pirmosios dalies 5 punkte nurodytą atvejį, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. 19 straipsnis. Savivaldybių remiama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra Savivaldybių remiamai (nemokamai) asmens sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) pirminio sveikatinimo veiklos lygio būtinoji medicinos pagalba; 2) nėščiųjų asmens sveikatos priežiūra; 3) motinų asmens sveikatos priežiūra iki vaikui sukaks vieneri metai; 4) bedarbių nedarbingų šeimos narių asmens sveikatos priežiūra; 5) asmenų iki 16 metų asmens sveikatos priežiūra; 6) asmenų, kurių pajamos yra mažesnės negu valstybės remiamų pajamų lygis, našlaičių iki 18 metų asmens sveikatos priežiūra; 7) I grupės invalidų asmens sveikatos priežiūra; 8) nustatytų kategorijų asmenų dantų protezavimas. Savivaldybės remiamos asmens sveikatos priežiūros mastus (asmens sveikatos priežiūros rūšis bei jų priemonių nomenklatūrą) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. Savivaldybės turi teisę esant galimybei pagal bendrą miesto, rajono savivaldybės gydytojo ir bendruomenės sveikatos tarybos teikimą nustatyti papildomus, palyginti su tais, kuriuos nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių remiamos asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros mastus. 20 straipsnis. Sveikatinimo veiklos būtinosios sąlygos Sveikatinimo veiklos Lietuvos Respublikoje būtinosios sąlygos yra: 1) akreditavimas asmens, visuomenės sveikatos priežiūros ar farmacijos veiklai; 2) asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumas, priimtinumas ir tinkamumas. Sveikatinimo veikla apima tik Lietuvos valstybės teritoriją, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Akreditavimo asmens, visuomenės sveikatos priežiūrai ar farmacijos veiklai tvarką ir sąlygas nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai. Asmens sveikatos priežiūros prieinamumo rodiklius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal bendrą Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos teikimą. Asmens sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Asmens sveikatos priežiūros tinkamumo reikalavimus bei normas reglamentuoja standartizacijos norminiai dokumentai, kuriuos rengia universitetinės, akademinės klinikos ir centrai. Visuomenės sveikatos priežiūros tinkamumo reikalavimus reglamentuojančius standartizacijos norminius dokumentus pagal savo kompetenciją rengia Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos, sveikatinimo veiklos sąlygų kontrolės institucijos prie kitų Vyriausybės įstaigų. Šiuos norminius dokumentus pagal savo kompetenciją tvirtina Sveikatos ministerija ar Lietuvos standartizacijos tarnyba prie Ekonomikos ministerijos. Sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas turi užtikrinti visi sveikatinimo veiklos subjektai. Sveikatinimo veiklos subjektai, neužtikrinantys nustatytų sveikatinimo veiklos būtinųjų sąlygų, atsako pagal įstatymus. II SKIRSNIS SUTARTINIS SVEIKATINIMO VEIKLOS LYGIS 21 straipsnis. Sutartinio sveikatinimo veiklos lygio nustatymo sąlygos Sutartiniam sveikatinimo veiklos lygiui priskiriama privalomajam sveikatinimo veiklos lygiui nepriklausanti sveikatinimo veikla. Sutartinio sveikatinimo veiklos lygio mastai ir sąlygos yra nustatomi šio įstatymo numatytomis sveikatinimo veiklos sutartimis. Šiose sutartyse šalių nustatyti sutartinio sveikatinimo veiklos lygio mastai ir sąlygos neturi pabloginti privalomojo sveikatinimo veiklos lygio. 22 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutartis ir jos sudarymo tvarka Sveikatinimo veiklos sutartis – tai sveikatinimo veiklos subjekto ar subjektų (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo ar vykdytojų), turinčių teisę verstis sveikatinimo veikla ar ją vykdyti, ir sveikatinimo veiklos užsakovo ar užsakovų susitarimas, kuriuo sveikatinimo veiklos subjektas (subjektai) įsipareigoja vykdyti tam tikro masto ir rūšių sveikatinimo veiklą, teikti šios srities paslaugas ir patarnavimus, o sveikatinimo veiklos užsakovas (užsakovai) įsipareigoja mokėti už atliktą darbą ir suteiktas paslaugas ir patarnavimus. 23 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarčių šalys Sveikatinimo veiklos sutarčių šalimis gali būti Vyriausybės įstaigos, vietos savivaldybių valdymo organai, sveikatos draudimo įstaigos, įmonės, įstaigos, organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys iš vienos pusės, juridiniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso, akredituoti sveikatinimo veiklai – iš kitos pusės. 24 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarties sudarymas Sveikatinimo veiklos sutartis paprastai turi būti sudaroma raštu. Ji laikoma sudaryta, jei sutarties šalys susitaria dėl esminių sveikatinimo veiklos sutarties sąlygų. 25 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarties struktūra, turinys ir jos galiojimas Sveikatinimo veiklos sutarčių šalys nustato sutarčių struktūrą, skyrius bei priedus. Sveikatinimo veiklos sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, jų vykdymo tvarką ir šalių atsakomybę, šio įstatymo nustatytos esminės sveikatinimo veiklos sutarčių sąlygos. Sutarties šalys negali nustatyti sutartyje tokių sveikatinimo veiklos sąlygų, kurios pablogintų sveikatinimo veiklos sąlygas palyginti su tomis, kurios nustatytos šio įstatymo, kitų įstatymų bei teisės aktų. Kilus ginčui dėl sveikatinimo veiklos sutarties sąlygų taikymo, jį sprendžia teismas. Sveikatinimo veiklos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo. Sutarties galiojimo terminai nustatomi šalių susitarimu. 26 straipsnis. Esminės sveikatinimo veiklos sutarties sąlygos Kiekvienoje sveikatinimo veiklos sutartyje jos šalys privalo sulygti dėl esminių sąlygų: 1) sveikatinimo veiklos rūšių, šios veiklos masto ir įgyvendinimo terminų; 2) sveikatinimo veiklos įkainių ir šalių sutarto sveikatinimo veiklos masto finansavimo bei paprastųjų, nepaprastųjų, papildomųjų išlaidų kompensavimo tvarkos; 3) ligonių, vaistų ir vaistinių medžiagų transportavimo išlaidų kompensavimo tvarkos; 4) užsiėmimo privačia sveikatinimo veikla rezervuojamos laiko dalies; 5) sveikatinimo veiklos sutarties pakeitimo, papildymo ir nutraukimo tvarkos; 6) sutarčių šalių nustatytos papildomos, palyginti su šiuo įstatymu, materialinės atsakomybės už sutarčių įsipareigojimų netinkamą vykdymą ir jų vienašališką nutraukimą; 7) sutarčių įsipareigojimų vykdymo ir jų kontrolės tvarkos bei terminų. Šio straipsnio pirmosios dalies 4 punktas taikomas tik privatiems sveikatinimo veiklos subjektams, sudariusiems sutartį su LNSS užsakovais dėl privalomojo sveikatinimo veiklos lygio darbų atlikimo. 27 straipsnis. Sveikatinimo veiklos sutarčių vykdymo kontrolė Sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimų kontrolę vykdo sutartį sudariusios šalys. Sveikatinimo veiklos sutarties šalių atstovų atsiskaitymo už sutarties įsipareigojimų vykdymą tvarka ir terminai nustatomi sutartyje. 28 straipsnis. Atsakomybė už sveikatinimo veiklos sutarčių nevykdymą ar jos vienašališką nutraukimą Už sveikatinimo veiklos sutarčių vykdymą atsakingos abi jas sudariusios šalys. Sveikatinimo veiklos sutarties vienašališko nutraukimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Jei sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimai neįvykdomi ar ji vienašališkai nutraukiama dėl sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) kaltės, sveikatinimo veiklos užsakovo patirti nuostoliai kompensuojami iš sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) lėšų. Jeigu sveikatinimo veiklos sutarties įsipareigojimai neįvykdomi ar ji vienašališkai nutraukiama dėl sveikatinimo veiklos užsakovo kaltės, sveikatinimo veiklos subjekto (sveikatinimo veiklos sutarties vykdytojo) patirti nuostoliai kompensuojami iš sveikatinimo veiklos užsakovo lėšų. IV SKYRIUS VALSTYBINIŲ IR SAVIVALDYBIŲ ASMENS IR VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ, FARMACINĖS VEIKLOS SUBJEKTŲ TEIKIAMOS MOKAMOS PASLAUGOS IR PATARNAVIMAI SVEIKATINIMO VEIKLOJE 29 straipsnis. Mokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai Mokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai yra: 1) asmens sveikatos priežiūros priemonės, įtrauktos į Sveikatos ministerijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos sudarytą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą; 2) Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo paslaugos (patalynė, ligoninės rūbai, telefonas, televizorius ir kt.), teikiamos stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose; 3) asmenų siuntimas nustatyta tvarka į užsienio šalių sveikatos priežiūros įstaigas; 4) analogiškų pagal savo veikimo efektyvumą, tačiau brangesnių vaistų teikimas stacionarinėse medicinos pagalbos įstaigose; 5) Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo paslaugos, teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigose ligoniui mirus. Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo ir jo lengvatų taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir kitais įstatymais. 30 straipsnis. Mokamos farmacinės veiklos paslaugos ir patarnavimai Mokamos farmacinės veiklos paslaugos ir patarnavimai yra: 1) vaistų registravimas; 2) vaistų kokybės tyrimas juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 3) vaistų, išskyrus nustatyto sąrašo narkotinio ir psichotropinio veikimo vaistus, realizavimas vaistinėse gyventojams be recepto; 4) užsakymų ekstemporalių, išskyrus nustatyto sąrašo narkotinio ir psichotropinio veikimo vaistus, vaistų gamybai priėmimas telefonu iš medicinos pagalbos įstaigų ir fizinių asmenų, akredituotų asmens sveikatos priežiūrai; 5) vaistų pristatymas jų užsakovui; 6) kiti patarnavimai. Mokamų farmacinės veiklos paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo ir jo lengvatų taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. 31 straipsnis. Mokamos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai Mokamos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai yra: 1) Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybų šakų ar barų darbuotojų sveikatos mokymas; 2) visuomenės sveikatos monitoringas, visuomenės sveikatos ekspertizė, atliekami suinteresuotų juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 3) suaugusiųjų profilaktiniai skiepijimai, išskyrus skiepijimus, atliekamus pavojingų infekcijų židiniuose bei gydymo tikslams; 4) patalpų ir teritorijų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, išskyrus darbus, atliekamus ypatingai pavojingų ir pavojingų infekcijų židiniuose; 5) standartizacijos norminių dokumentų ir kitų spaudinių visuomenės sveikatos priežiūros klausimais leidyba ir platinimas; 6) sveikatos programų kūrimas suinteresuotų juridinių ir fizinių asmenų užsakymu; 7) kitos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai. Mokamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų ir patarnavimų teikimo tvarką, tarifus, mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. II DALIS SVEIKATINIMO VEIKLA I SKYRIUS UŽSIĖMIMAS SVEIKATINIMO VEIKLA 32 straipsnis. Teisė užsiimti sveikatinimo veikla Lietuvos Respublikoje Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūra užsiimti arba jos priemones skirti turi teisę asmenys, įgiję išsilavinimą ir specialų pasiruošimą šiuos specialistus rengiančiose įstaigose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą asmens sveikatos ar visuomenės sveikatos priežiūros specialisto kvalifikaciją, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka akredituoti asmens ar visuomenės sveikatos priežiūrai ir turintys licenciją užsiimti šių rūšių veikla Lietuvos Respublikoje. Asmenų akreditavimo kitų rūšių sveikatinimo veiklai sąlygas ir tvarką nustato šis ir kiti įstatymai. Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos Sveikatos ministerijos nustatyta tvarka gali būti teikiamos ir užsienio šalių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistų tik labdaros ar specialistų mokymo tikslams, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Valstybinių ar savivaldybių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, gavę nustatyta tvarka licenciją privačiai praktikai, turi teisę praktikuoti privačiai tik už šių įstaigų ribų. Asmenų, įgijusių asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros išsilavinimą, tačiau neturinčių specialaus pasiruošimo, kvalifikaciją bei jos pripažinimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. Teisė užsiimti sveikatinimo veikla gali būti atimta tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. 33 straipsnis. Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinės pareigos, teisės, jų profesinis tobulinimasis ir atsakomybė Pagrindines profesines asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareigas, teises, Hipokrato priesaikos turinį ir jos priėmimo sąlygas bei tvarką, jų praktikos ribojimo tvarką, atsakomybę už žalą sveikatai, padarytą vykdant sveikatos priežiūrą, nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 34 straipsnis. Sveikatos priežiūros specialistų pareiga saugoti asmens sveikatos (medicininę) paslaptį Asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama pažeisti asmens sveikatos informacijos, kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą. Medicinos etikos reikalavimus asmens sveikatos informacijos konfidencialumui saugoti nustato Sveikatos ministerija. 35 straipsnis. Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pareiga informuoti apie užkrečiamųjų ligų atvejus Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įtarę ar nustatę asmenis sergant Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis ar esant šių ligų sukėlėjų nešiotojais, privalo nustatyta tvarka informuoti apie tai Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą. Informacijos apie infekcines ligas teikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. Jeigu asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, išaiškinę ar įtarę asmenis sergant Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis ar esant šių ligų nešiotojais, nustatytu laiku ir tvarka neinformuoja Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos apie šiuos asmenis, tai jiems taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė. II SKYRIUS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA I SKIRSNIS PREVENCINĖ MEDICINOS PAGALBA 36 straipsnis. Informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais Informacines paslaugas ligų profilaktikos klausimais privalo teikti visi asmens sveikatos priežiūros subjektai. Šių paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. 37 straipsnis. Atrankiniai asmenų sveikatos patikrinimai Atrankiniai asmenų sveikatos tyrimai atliekami Sveikatos ministerijos sprendimu ir jos nustatyta tvarka. Respondentų visumą, kuriems atliekami atrankiniai sveikatos patikrinimai, ir statistinės informacijos surinkimo, kaupimo ir apdorojimo būdus nustato sveikatos informacinės tarnybos. 38 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika ir chemioprofilaktika Asmens sveikatos priežiūros subjektų, kurie privalo vykdyti užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktiką bei chemioprofilaktiką, nomenklatūrą ir šių ligų imunoprofilaktikos bei chemioprofilaktikos turinį, sąlygas bei tvarką nustato Sveikatos ministerija. Užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktikos ar chemioprofilaktikos priemones priverstinai taikyti asmenims galima tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, jeigu kyla reali grėsmė, kad jie gali susirgti ypatingai pavojingomis ar pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis. Medicinos specialistai, pažeidę šio straipsnio reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 39 straipsnis. Profilaktiniai patikrinimai Nustatytų profesijų darbuotojai bei asmenys, dirbantys nustatytuose darbuose ir gamybos šakose bei baruose, prieš užsiimdami profesine veikla ir jos metu privalo pasitikrinti sveikatą. Šių profesijų, darbų ir gamybų šakų bei barų sąrašą bei asmenų sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Privalomai tikrinama Sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybos šakų ar barų darbuotojų, asmenų, bendravusių su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis, sveikata. Medicinos pagalbos įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti sveikatą: 1) nėščiųjų, vaikų iki 16 metų; 2) motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai; 3) asmenų, bendravusių su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo užkrečiamosiomis ligomis. Nustatytų profesijų, gamybos šakų bei barų darbuotojai, kiti asmenys, bendravę su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo užkrečiamosiomis ligomis, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi būti izoliuojami ir per nustatytą laiką stebima jų sveikatos būklė. Šiems asmenims, jų artimiesiems ar jų atstovams nesutikus su gydytojo sprendimu dėl izoliacijos ir sveikatos būklės stebėjimo, tie asmenys įstatymų nustatyta tvarka turi būti priverstinai izoliuojami ir priverstinai stebima jų sveikatos būklė. Policija sveikatos priežiūros įstaigų teikimu privalo padėti tokius asmenis priverstinai izoliuoti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų profesijų, darbuose ir gamybos šakose ar baruose dirbantys darbuotojai, taip pat Sveikatos ministerijos nustatytų profesijų, darbų ir gamybos šakų ar barų dirbantieji, bendravę su ligoniais, susirgusiais Sveikatos ministerijos nustatyto sąrašo infekcinėmis ligomis, atsisakę nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. II SKIRSNIS ATSTATOMOJI MEDICINOS PAGALBA 40 straipsnis. Būtinoji medicinos pagalba Būtinajai medicinos pagalbai priskiriama: 1) pirmoji medicinos pagalba; 2) institucinė (nestacionarinė ar stacionarinė) skubi medicinos pagalba. Asmenims, kuriems dėl nelaimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivalinių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo gelbstint gyvybę yra būtina medicinos pagalba, pirmąją medicinos pagalbą privalo neatidėliotinai suteikti medicinos ar farmacijos specialistai, buvę kartu su nukentėjusiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose. Nestacionarinę skubią medicinos pagalbą nukentėjusiems ar staigiai susirgusiems privalo teikti: 1) skubios medicinos pagalbos mobilios tarnybos; 2) nukentėjusiam ar ūmiai susirgusiam – artimiausia asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Stacionarinę skubią medicinos pagalbą teikia stacionarinės specializuotos medicinos pagalbos įstaigos ar medicinos pagalbos įstaigų specializuoti skyriai šiai pagalbai teikti. Jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, stacionarinė skubi medicinos pagalba gali būti suteikta ir be to asmens sutikimo, ne mažiau kaip dviejų gydytojų konsiliumui nutarus, informavus ligonį, jo šeimos narius ar jo atstovą, o jeigu nukentėjęs ar ūmiai susirgęs yra nepilnametis, – jo tėvus, globėjus apie suteiktą medicinos pagalbą. Būtinosios medicinos pagalbos turinį, jos teikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, medicinos ir farmacijos specialistų kompetenciją būtinosios medicinos pagalbos teikimo klausimais nustato Sveikatos ministerija. Skubios medicinos pagalbos mobilių tarnybų struktūrą, steigimo ir finansavimo tvarką, kompetenciją nustato Sveikatos ministerija, neviršydama skirtų lėšų. Asmenims, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų yra įpareigoti teikti būtinąją medicinos pagalbą, savo neveikimu ar veikimu padidinusiems nukentėjusių ar staigiai susirgusių asmenų sveikatos pakenkimą, taikoma įstatymų nustatyta drausminė, materialinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. 41 straipsnis. Diagnostikos ir gydymo priemonių taikymas Ligų diagnostikos priemonių, taikomų Lietuvos Respublikos medicinos pagalbos įstaigose, mastai turi būti ne mažesni už tuos, kurie yra nustatyti ligų diagnostikos būtinųjų priemonių sąrašuose. Medicinos pagalbos specialistai turi teisę pasirinkti šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka aprobuotas gydymo technologijas. Gydymo technologijų taikymo tvarką nustato sveikatos priežiūros standartizacijos norminiai dokumentai. Vaistai yra priskiriami diagnostikos bei gydymo priemonėms, jeigu: 1) juos skiria gydytojas ar kitas asmuo, turintis teisę juos skirti; 2) jie yra nustatyta tvarka įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Medicinos specialistas gali panaudoti naujus, moksliškai pagrįstus, bet dar neįregistruotus nustatyta tvarka vaistus, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodus, medicininę aparatūrą ir instrumentus tik stengdamasis ligonį išgydyti, išgelbėti ar pratęsti jo gyvybę. Šiuo atveju jis privalo gauti ligonio, o jeigu ligonis nesąmoningos būsenos arba nepilnametis – jo tėvų, artimųjų, globėjų ar jo atstovo, taip pat medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komisijos sutikimą dėl tokių asmens sveikatos priežiūros technologijų naudojimo. Toks sutikimas turi būti patvirtintas raštiškai. Kai ligonis yra nesąmoningos būsenos ir kai nėra jokių žinių apie jo artimuosius, tėvus, globėjus ar jo atstovą, šios technologijos gali būti taikomos tik raštiškai pritarus ne mažiau kaip dviejų atitinkamos specialybės gydytojų konsiliumui bei medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komisijai. Priverstinės hospitalizacijos, priverstinės diagnostikos bei priverstinio gydymo priemonių taikymas asmenims galimi tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, esant realiai grėsmei, kad šie asmenys veiksmais ar dėl savo sveikatos būklės gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei. Medicinos specialistai, pažeidę šiuos reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 42 straipsnis. Žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzija Žmogaus kraujas transfuzijai ar kraujo produktų gamybai gali būti paimtas iš donoro tik šio laisva valia ir sutikimu. Žmogaus kraują ir jo produktus pagal sudarytas su užsienio šalių juridiniais asmenimis sutartis įvežti į Lietuvos Respubliką donorystės tikslui ir išvežti iš jos turi teisę tik akredituoti šiai veiklai asmens sveikatos priežiūros subjektai. Žmogaus kraujo ir jo produktų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos sąlygas bei tvarką, Lietuvos Respublikos bei užsienio šalių piliečiams leidžiamo įvežti į Lietuvos Respubliką donorų kraujo ar jo produktų kiekį, skirtą asmeniškai naudoti gydymui, žmonių kraujo ir jo kraujo produktų, naudojamų transfuzijai, tyrimo dėl jo nekenksmingumo sveikatai, sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. Žmogaus kraujo paėmimo donorystės tikslui, kraujo produktų gamybos, žmogaus kraujo ir jo produktų transfuzijos, organų ar audinių, paimamų iš jo kūno, panaudojimo transplantacijai, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui sąlygas bei tvarką, kraujo, audinių ir (ar) organų donorų teises nustato įstatymai. Asmenys, pažeidę šio straipsnio reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 43 straipsnis. Žmogaus kūno audinių ir organų transplantacija Žmogaus kūno audiniai ir (ar) organai negali būti komercinių sandorių objektais ir turi būti naudojami tik transplantavimui ar biomedicininių tyrimų tikslams. Žmogaus kūno audinių ir (ar) organų pardavimas ar pirkimas, tokios veiklos reklama užtraukia įstatymų nustatytą atsakomybę. Žmogaus kūno audinių ar organų, paimamų iš jo kūno, panaudojimo transplantavimui, medicinos mokslo tyrimams, diagnostikai, gydymui sąlygas bei tvarką, audinių ir (ar) organų donorų teises nustato įstatymai. III SKIRSNIS MEDICININĖ REABILITACIJA, SLAUGA, SOCIALINĖS PASLAUGOS IR SOCIALINĖ GLOBA BEI PATARNAVIMAI, PRISKIRIAMI ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪRAI 44 straipsnis. Medicininė reabilitacija Ligonių medicininės reabilitacijos medicinos pagalbos ir slaugos įstaigose, pacientų atrankos ir jų siuntimo į reabilitacines ligonines ir sanatorijas sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos ministerija. Invalidų medicininės reabilitacijos organizavimo pagrindus nustato Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Invalidų medicininės reabilitacijos sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vietovių, tinkančių medicininės (ir socialinės) reabilitacijos organizavimui, pripažinimo kurortais tvarką ir jų organizavimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 45 straipsnis. Žmonių slauga Žmonės slaugomi namuose, kur jie gyvena, medicinos pagalbos, slaugos bei socialinės globos institucijose. Negalios ištiktų asmenų, senų žmonių slaugos turinį, sąlygas, jos organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 46 straipsnis. Asmens medicinos pagalbos teikiamos socialinės paslaugos ir socialinė globa Socialinių paslaugų teikimas ir socialinė globa asmens sveikatos priežiūroje organizuojama stengiantis sumažinti pacientų, asmenų, ištiktų negalios, senų žmonių psichoemocinės įtampos lygį, padėti jiems kovoti su stresais ir užtikrinti jų socialinį saugumą. Socialines paslaugas teikia ir socialinę globą tvarko medicinos pagalbos įstaigų socialiniai darbuotojai. Socialinių paslaugų rūšis ir jų teikimo mastus, socialinės globos asmens sveikatos priežiūroje turinį, jos tvarką ir sąlygas nustato ir sveikatos priežiūros sistemos socialinių darbuotojų nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Socialinių darbuotojų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 47 straipsnis. Paslaugos bei kiti patarnavimai, priskiriami medicinos pagalbai Paslaugos bei kiti patarnavimai, priskiriami medicinos pagalbai, yra: 1) farmaciniai patarnavimai (recepto priėmimas ir jo patikrinimas, vaisto parinkimas pagal receptą ar ekvivalentinio veikimo vaistų parinkimas, žodinis ir raštiškas asmens informavimas apie vaisto vartojimo būdą, informacijos apie vaisto saugaus vartojimo sąlygas patikslinimas, vaistų, kuriems nereikia recepto, išdavimas savigydai, vaistų ar kitų medicininės paskirties priemonių paskyrimas atsižvelgiant į asmens nurodytas sveikatos būklės problemas ir vaistų išdavimo nustatytą tvarką, informacijos apie vaistų prieinamumą pateikimas); 2) ligonių transportavimo, protezavimo, ortopediniai, aprūpinimo kompensacine technika, gaminiais, produktais (įskaitant maisto produktus), naudojamais medicinos pagalboje, patarnavimai. Šio straipsnio pirmoje dalyje numatytos paslaugos bei kiti patarnavimai priskiriami medicinos pagalbai, jeigu: 1) jie yra skiriami gydytojo ar kito asmens, turinčio teisę juos skirti; 2) jie yra įtraukti į skiriamų paslaugų bei patarnavimų sąrašą, sudarytą medicinos pagalbos subjekto ir jo veiklos užsakovo, Sveikatos ministerijos ar savivaldybių, kai šios paslaugos ir patarnavimai priklauso valstybės ar savivaldybių remiamai asmens sveikatos priežiūrai. Medicinos pagalba neapima paslaugų ir produktų, skirtų kosmetiniams ar higieniniams tikslams, net jei jie taip pat būtų naudingi asmens sveikatai. IV SKIRSNIS ASMENS SVEIKATOS EKSPERTIZĖ 48 straipsnis. Asmens sveikatos potencialo ekspertizė Asmens sveikatos potencialo ekspertizę atlieka sveikatos centrai. Šios ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. 49 straipsnis. Medicininė darbingumo ekspertizė Laikinojo asmens nedarbingumo ekspertizę atlieka medicinos pagalbos įstaigos gydytojas arba gydytojų komisija. Šios ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Sveikatos ministerija. 50 straipsnis. Medicininė ir socialinė ekspertizė Ilgalaikio arba pastovaus darbingumo netekimo atvejais medicininę ir socialinę ekspertizę atlieka valstybinių medicinos pagalbos įstaigų medicininės ir socialinės ekspertizės komisijos ir Valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijos. Šių komisijų nuostatų tvirtinimo tvarką ir kompetenciją reglamentuoja Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Ilgalaikio arba pastovaus darbingumo netekimo medicininius ir socialinius kriterijus nustato Sveikatos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 51 straipsnis. Teisės medicinos ekspertizė Teisės medicinos ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizę atlieka Valstybinė teisės medicinos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 52 straipsnis. Teisės psichiatrinė ir teisės narkologinė ekspertizė Teisės psichiatrinė, teisės narkologinė ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 53 straipsnis. Patologoanatominė ekspertizė Patologoanatominė ekspertizė atliekama asmeniui mirus. Lavono patologoanatominio tyrimo (autopsijos) sąlygas ir tvarką reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. III SKYRIUS VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA 54 straipsnis. Visuomenės sveikatos priežiūros visuotinumas Vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama ugdyti sveikatą, užkirsti kelią vartojimui skirtų produktų, maisto, geriamojo vandens, gyvenamosios, darbo ir gamtinės aplinkos kokybės blogėjimui, užkirsti kelią ligoms ir traumoms, sumažinti sergamumą, yra visų fizinių ir juridinių asmenų pareiga. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę šį reikalavimą, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 55 straipsnis. Visuomenės sveikatos ugdymas Visuomenės sveikatos ugdymą sudaro: 1) sveikatos propaganda masinėse informacijos priemonėse; 2) sveikatos žinių populiarinimas; 3) sveikatos mokymas; 4) šeimos planavimo konsultavimas. Sveikatos propagandą, remiančią sveikatos politikos iniciatyvas, masinėse informacijos priemonėse organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų. Sveikatos propagandos masinėse informacijos priemonėse sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sveikatos žinios, kurios skatina gyventojų sveiką gyvenseną, populiarinamos, šeimos planavimas konsultuojamas pagal valstybines ir savivaldybių sveikatos programas. Sveikatos mokymą sudaro savanoriško, privalomojo sveikatos mokymo ir kūno kultūros priemonių visuma. Sveikatos ugdymo sąlygas ir tvarką reglamentuoja šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 56 straipsnis. Visuomenės sveikatos sauga Visuomenės sveikatos saugos pagrindą sudaro pavojaus ir žalos sveikatai ribojimo priemonių sistema darbo, gyvenamojoje bei gamtinėje aplinkoje. Pavojaus ir žalos sveikatai prevencija ir ribojimas įgyvendinamas: taikant: 1) darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, maisto, geriamojo vandens, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, ūkinės ar kitokios veiklos nepavojingumo ir nekenksmingumo sveikatai rodiklių ir reikalavimų higieninį reglamentavimą; 2) ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos licencijavimą; 3) juridinių ir fizinių asmenų akreditavimą asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros veiklai; nustatant: 4) sanitarines apsaugos zonas; 5) sveikatai kenksmingų prekių gamybos kvotas; sustabdant sveikatai kenksmingą ar pavojingą ūkinę-komercinę ar kitokią veiklą; taikant individualius akcizus sveikatai žalingoms prekėms, įrašytoms į Akcizų įstatymą, ir kitus įstatymų nustatytus ekonominio reguliavimo būdus; taikant įstatymų nustatytą atsakomybę už sveikatinimo veiklos teisės aktų pažeidimus. Žaliavos, technika, įranga, statybinės medžiagos, gyvenamųjų patalpų interjero elementai, maistas, jo pakuotė, tara bei kitos prekės, geriamasis vanduo neturi sukelti jokios rizikos sveikatai arba gali kelti jai tik minimalią riziką. Darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos, vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus ir rodiklius nustato Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros standartizacijos norminiai dokumentai, kuriuos rengia ir tvirtina Sveikatos ministerija. Sveikatai kenksmingas ar pavojingas ūkinės-komercinės veiklos rūšis, kurioms užsiimti reikalingas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos išduotas leidimas (licencija), nustato Įmonių įstatymas. Įmonių ūkinė-komercinė veikla, kuri kenkia žmonių sveikatai, jų darbo ir gyvenamajai aplinkai, Įmonių įstatymo nustatyta tvarka turi būti ribojama atsisakant išduoti ar atšaukiant leidimą (licenciją) tokiai veiklai. Leidimų (licencijų) ūkinei-komercinei veiklai, neigiamai veikiančiai sveikatą, atšaukimo, tokios veiklos sustabdymo ar uždraudimo kriterijus, juridinių asmenų ir pareigūnų įgaliojimus sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą bei jų įgyvendinimo tvarką nustato šis įstatymas, Įmonių įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. Apie ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos, prekių ir paslaugų kenksmingumą sveikatai sprendžia valstybinės tarnybos ir valstybinės inspekcijos, vykdančios visuomenės sveikatos kontrolę. Ūkinės-komercinės ir kitokios veiklos, žmonių buities, mokymosi ar darbo sąlygų, įvairių statinių, jų projektų, technologinių procesų, geriamojo vandens, maisto, žaliavų, technikos bei įrangos ir kitų prekių, paslaugų kenksmingumo ar pavojingumo sveikatai ekspertizės sąlygas ir tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Sveikatai kenksmingų ar pavojingų prekių, kurių gamyba, prekyba, sveikatai kenksmingų ar pavojingų paslaugų teikimas šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turi būti draudžiami ar ribojami, sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Sveikatai kenksmingų ar pavojingų prekių, kurių gamyba turi būti ribojama, gamybos kvotas nustato Vyriausybės įstaigos, išduodančios leidimus (licencijas) šioms prekėms gaminti. Akreditavimo sveikatos priežiūros ar farmacinei veiklai tvarką, sveikatai kenksmingų prekių apmokestinimo individualiais akcizais dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 57 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrolė Sveikatinimo veiklos subjektai pagal savo kompetenciją vykdo užkrečiamųjų ligų pirminę, antrinę ir tretinę profilaktiką ir kontrolę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės įstaigos užtikrina Lietuvos Respublikos teritorijos ir gyventojų apsaugą nuo ypatingai pavojingų ir pavojingų infekcinių ligų įvežimo bei jų platinimo. Ypatingai pavojingų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašus tvirtina bei keičia Sveikatos ministerija. Sanitarinių – priešepideminių bei karantininių priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti gyventojus nuo ypatingai pavojingų užkrečiamųjų ligų, sistemos taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Veterinarinius sanitarinius reikalavimus ypatingai pavojingų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikai nustato Veterinarijos įstatymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės, iškilus infekcinių ligų atsiradimo ar plitimo grėsmei, joms atsiradus ir paplitus, – gali įstatymų nustatyta tvarka įvesti atitinkamose teritorijose ypatingąsias darbo, mokymosi, kelionių ir pervežimų sąlygas bei režimus, kad būtų apsisaugota nuo šių ligų. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę teisės aktų nustatytus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimus, atsako pagal įstatymus. 58 straipsnis. Ypatingos visuomenės sveikatai situacijos Ypatinga visuomenės sveikatai situacija – tai tokios visuomenės sveikatos raidos aplinkybės, kai aplinkos veiksnių poveikis lemia staigų: 1) grupinių ar masinių sveikatos pakenkimų pavojaus atsiradimą; 2) grupinių ar masinių gyventojų sveikatos pakenkimų atsiradimą. Teritorija, kurioje staigiai atsiranda grupinių ar masinių sveikatos pakenkimų pavojus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu yra skelbiama pavojaus visuomenės sveikatai rajonu. Teritorija, kurioje pakenkiama gyventojų grupių ar pakenkiama didelės gyventojų masės sveikata, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu yra skelbiama žalos visuomenės sveikatai rajonu. Ypatingų visuomenės sveikatai situacijų nustatymo kriterijus, ypatingų visuomenės sveikatai situacijų valdymo, kontrolės, neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai ir ūkiui šalinimo priemonių bei jų finansavimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 59 straipsnis. Neinfekcinių ligų ir traumų profilaktika ir kontrolė Įmonės, įstaigos, organizacijos, medicinos pagalbos, medicininės ir socialinės reabilitacijos bei slaugos įstaigos pagal savo kompetenciją kontroliuoja neinfekcinių susirgimų bei traumų profilaktiką, sergamumą bei traumatizmą. Profesinių susirgimų, apsinuodijimų, traumatizmo darbe profilaktikos ir kontrolės sąlygas ir tvarką nustato Žmonių saugos darbe įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. Traumatizmo, kurį lemia transportas, profilaktikos priemones ir turinį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Neinfekcinių ligų antrinės ir tretinės profilaktikos priemonių taikymą medicinos pagalboje nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai. 60 straipsnis. Visuomenės sveikatos kontrolė Visuomenės sveikatos kontrolė yra valstybės ir savivaldybių. Valstybės įgyvendinama visuomenės sveikatos kontrolė apima: 1) valstybinę alkoholio kontrolę; 2) valstybinę tabako kontrolę; 3) valstybinę narkotikų kontrolę; 4) valstybinę higieninę kontrolę; 5) valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę; 6) valstybinę saugos darbe organizavimo kontrolę; 7) valstybinę radiacinio saugumo atominėje energetikoje kontrolę; 8) valstybinę veterinarinę kontrolę; 9) valstybinį medicininį auditą. Savivaldybės vykdo savo teritorijos gyvenamosios aplinkos palaikymo palankia sveikatai sanitarinę kontrolę. Visuomenės sveikatos kontrolės turinį, jos įgyvendinimo tvarką, kontrolės institucijų kompetenciją reglamentuoja šis įstatymas, Veterinarijos įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Sanitarinės kontrolės, kurią turi vykdyti savivaldybės savo teritorijų administraciniuose vienetuose, turinį ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė Sveikatos ministerijos teikimu. 61 straipsnis. Sveikatai kenksmingos ūkinės-komercinės veiklos sustabdymas Valstybinės inspekcijos, savivaldybių sanitarijos inspekcijos, vykdančios visuomenės sveikatos kontrolę, savo sprendimu turi teisę reikalauti, kad darbdavys (jo įgaliotas asmuo) sustabdytų darbus, jeigu: 1) darbdavys nevykdo visuomenės sveikatos priežiūros valstybinių inspekcijų teisėtų reikalavimų; 2) paaiškėja, kad žaliavos, gaminama ir realizuojama produkcija, realizuojamos prekės, darbo priemonės kenkia sveikatai; 3) dėl sveikatos priežiūros standartizacijos norminių dokumentų pažeidimų darbo aplinka tampa pavojinga sveikatai ar padaroma žala sveikatai; 4) kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Darbų sustabdymo dėl pavojaus ir žalos sveikatai tvarką nustato šis įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas ir kiti įstatymai. Valstybinės inspekcijos, kontroliuojančios visuomenės sveikatos priežiūrą, savivaldybių sanitarijos inspekcijos, nustačiusios visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus, gali taikyti baudas ir ekonomines sankcijas, kurių taikymo, išieškojimo tvarka nustatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso, kitų įstatymų bei teisės


    Atsakyti

  • Romas • 2022-09-07 23:05

    1 VIII skyriumi įstatymo projektas (toliau – Projektas); 2) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas Nr. VIII-1099 (suvestinė redakcija nuo 2019-07-02) (toliau – KĮ); 3) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. vasario 1 d. nutarimas Nr. 1S-10 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento patvirtinimo“ (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01) (toliau – KT nutarimas Nr. 1S-10 (2018)); 4) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. vasario 1 d. nutarimo Nr. 1S-10 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas (toliau – KT nutarimo Nr. 1S-10 (2018) pakeitimo projektas); 5) Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymas (toliau – Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“); 6) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 iki 2019-10-31) (toliau – VAĮ); 7) Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2018-01-01 iki 2019-12-31) ('> 2019-12-31) (toliau – VPIDVTĮ); 8) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-02) (toliau – VTĮ); 9) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-06-01) (toliau – ABTĮ); 10) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 iki 2020-06-30) (toliau – CPK); 11) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2018-12-01 iki 2019-12-31) toliau – ĮBĮ); 12) Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-09-01) toliau (BSĮ); 13) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr.1S-27 „Dėl draudžiamų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas (toliau – KT nutarimo Nr. 1S-27 pakeitimo projektas); 14) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas dėl savitarpio pagalbos taisyklių patvirtinimo (tarptautinio bendradarbiavimo) (toliau – KT nutarimas dėl savitarpio pagalbos). Direktyvos perkėlimo (įgyvendinimo) lygis (visiškas, dalinis) I SKYRIUS DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS 1 straipsnis Dalykas ir taikymo sritis 1. Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų būtinas nepriklausomumo garantijas, išteklius ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus tam, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, siekiant, kad vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma konkurencija ir kad vartotojai ir įmonės neatsidurtų nepalankioje padėtyje dėl nacionalinių įstatymų ir priemonių, užkertančių kelią nacionalinėms konkurencijos institucijoms būti veiksmingomis vykdymo užtikrintojomis. KĮ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. 3. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai. Projektas 1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti <...> ūkio subjektų veiklą <...>, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus <...>.“ KĮ 2 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys. 2. Šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. 3. Šis įstatymas netaikomas ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio valstybių rinkose, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. 4. Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatomi kitokie konkurencijos apsaugos reikalavimai, taikomos tų sutarčių nuostatos. Projektas 5 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „17 straipsnis. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 1. Konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, atskaitinga Seimui, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo. Konkurencijos taryba, atlikdama jai nustatytas funkcijas, sprendimus priima savarankiškai ir nepriklausomai nuo politinės ir kitos išorinės įtakos, nesiekdama ir nepriimdama nurodymų iš valstybės institucijų ar bet kokio kito viešojo ar privataus subjekto, susilaikydama nuo bet kokių veiksmų, kurie yra nesuderinami su Konkurencijos tarybos funkcijų atlikimu ir įgaliojimų vykdymu. Atsakingų institucijų veiksmai formuojant konkurencijos politiką nelaikomi Konkurencijos tarybos savarankiškumo ar nepriklausomumo ribojimu. Šioje dalyje įtvirtinti Konkurencijos tarybos savarankiškumo ir nepriklausomumo reikalavimai nepašalina įsiteisėjusių teismų sprendimų, nutarčių, įsakymų ar nutarimų privalomumo Konkurencijos tarybai. <...> 3. Konkurencijos taryba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, įskaitant šio straipsnio 5 dalyje nurodytas Konkurencijos tarybos pajamas. Taip pat Konkurencijos taryba finansuojama iš kitų teisėtai gautų lėšų. 4. Konkurencijos taryba savo funkcijoms atlikti ir įgaliojimams vykdyti disponuoja pakankamu skaičiumi kvalifikuotų darbuotojų ir funkcijoms bei įgaliojimams adekvačiais finansiniais, techniniais ir technologiniais <...>.“ KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: 1) prižiūri, kaip ūkio subjektai <...> laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; <...> 5) tiria ir nagrinėja šio įstatymo <...> pažeidimus ir taiko pažeidėjams šiuose įstatymuose numatytas sankcijas; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. 2. Konkurencijos taryba, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę: <...> 2) pagal kompetenciją priimti teisės aktus; 3) nustatyti ir skelbti savo interneto svetainėje Konkurencijos tarybos veiklos prioritetus; <...> 5) pasitelkti kompetentingus specialistus ir ekspertus. Specialistams ir ekspertams pavesti uždaviniai, teisės ir pareigos juos įgyvendinant yra nurodomi sutartyje su Konkurencijos taryba; <...> 7) užfiksuoti faktines aplinkybes, reikšmingas tyrimams dėl šio įstatymo <...> pažeidimų pradėti ir atlikti; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. Projektas 6 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas 3. Pakeisti 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams, kitoms kredito įstaigoms ir viešojo administravimo subjektams, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių ar profesinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą Konkurencijos tarybos funkcijoms atlikti;“. 4. Papildyti 18 straipsnio 2 dalį nauju 2 punktu: „2) stebėti, kad ūkio subjektai ar viešojo administravimo subjektai veiksmingai vykdytų jiems pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1–2 dalies nuostatas privalomus įpareigojimus ar pagal šio įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatas prisiimtus įsipareigojimus; 5. Buvusius 18 straipsnio 2 dalies 2–8 punktus laikyti atitinkamai 3–9 punktais. “ Projektas 10 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Konkurencijos tarybos ir Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisės ir pareigos atliekant tyrimą 1. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę: 1) įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse, užantspauduoti ūkio subjekto naudojamas patalpas tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui; 2) įeiti ir atlikti patikrinimą kitose patalpose, teritorijose ir transporto priemonėse, įskaitant ūkio subjekto vadovų ir darbuotojų gyvenamąsias ir kitokias patalpas, jeigu kyla pagrįstas įtarimas, kad tokiose patalpose, teritorijose ar transporto priemonėse yra laikomi dokumentai ar bet kokia kita informacija, galinti turėti reikšmės įrodant šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimą; 3) peržiūrėti tyrimui reikalingus dokumentus (neatsižvelgiant į tai, kokioje laikmenoje jie saugomi), gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su ūkio subjekto darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose, saugyklose ir duomenų bazėse esančią informaciją, kuri yra prieinama tikrinamam subjektui, kopijuoti. Kai yra tikslinga, tęsti šiame punkte nurodytų dokumentų, darbuotojų užrašų ir informacijos peržiūrą Konkurencijos tarybos ar kitose patalpose; 4) užantspauduoti dokumentus, darbuotojų užrašus ir informacijos laikmenas tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui; 5) gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš asmenų, galinčių turėti tyrimui reikšmingos informacijos, įskaitant atsakymus į klausimus dėl faktų ir dokumentų iš asmenų, susijusių su tiriamųjų ūkio subjektų veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimų į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas; 6) gauti iš ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų bei viešojo administravimo subjektų dokumentus, duomenis ir kitą šiems asmenims prieinamą informaciją, reikalingus tyrimui atlikti. Šią informaciją šie subjektai ir asmenys turi teisę pateikti Konkurencijos tarybos įgaliotiems pareigūnams ir savo iniciatyva; <...> 10) tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų. Konkurencijos tarybos pasitelktiems specialistams ir ekspertams taikomi šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai dėl komercinių ar profesinių paslapčių apsaugos; 11) tyrimo metu naudoti technines priemones; 12) užfiksuoti faktines aplinkybes; <...> 7. Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimai atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus yra privalomi. Už šių reikalavimų nevykdymą taikomos šiame įstatyme ir Administracinių nusižengimų kodekse nustatytos sankcijos. <...>.“ KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 2. Ši direktyva apima SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą ir lygiagretų nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų taikymą tai pačiai bylai. Kalbant apie šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalis, ši direktyva taip pat apima nacionalinės konkurencijos teisės taikymą atskirai. KĮ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. 3. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai. KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: <...>. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). KĮ 7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: <...>. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Projektas 8 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Komercinių paslapčių, tarnybinio naudojimo ir kitų dokumentų apsauga <...> 10. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu už šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodytą slaptą konkurentų susitarimą ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo, įskaitant šių prašymų ir pareiškimų citatas. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime, kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kai jam būtina įsitikinti, kad prašymai atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti yra pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu, o pripažinimo pareiškimai pateikti šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas jokiais atvejais nesudaro galimybės kitiems asmenims susipažinti su šiais prašymais ir pareiškimais. 11. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl kitų, negu šio straipsnio 10 dalyje nurodytų, pažeidimų. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais, ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kuris, įvertinęs šio įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas aplinkybes, nusprendžia išreikalauti šiuos dokumentus žalos atlyginimo bylose. 12. Šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatyti ribojimai taikomi tik šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktiems prašymams atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytiems tyrimo metu pateiktiems rašytiniams pripažinimo pareiškimams, bet ne kartu su šiais dokumentais teikiamiems įrodymams. 13. Konkurencijos taryba nedaro šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų kopijų, išskyrus kopijų darymą teismui šio straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytais atvejais. <...>.“ Visiškas 3. Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros su savitarpio pagalba susijusios taisyklės siekiant apsaugoti sklandų vidaus rinkos veikimą ir sklandų glaudaus bendradarbiavimo Europos konkurencijos tinkle sistemos veikimą. KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 10) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos, užsienio ir tarptautinėmis institucijomis ir organizacijomis teisės aktų ir susitarimų, numatančių bendradarbiavimą, nustatyta tvarka; <...>. Projektas 10 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Konkurencijos tarybos ir Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisės ir pareigos atliekant tyrimą <...> 9. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus, kad būtų nustatyta, ar ūkio subjektas nepažeidė kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos reikalavimų tyrimo metu ir sprendimų, įtvirtintų kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais perkeliamos 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1, kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojo, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas (OL 2019 L 11, p. 3) (toliau – Direktyva (ES) 2019/1) 6, 8–12 straipsnių nuostatos. Surinktą informaciją Konkurencijos taryba turi teisę perduoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijai. 10. Kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai atlieka kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį, kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos įgalioti ar kiti lydintys asmenys turi teisę prisidėti prie tyrimo veiksmų atlikimo. 11. Konkurencijos taryba turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos prašyti atlikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais yra perkeliamos Direktyvos (ES) 2019/1 6–9 straipsnių nuostatos, numatytus tyrimo veiksmus, kad būtų nustatyta, ar ūkio subjektas nepažeidė šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintų Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisių, Konkurencijos tarybos pagal šio įstatymo 26 straipsnio, 28 straipsnio 4 dalį, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus nustatytų reikalavimų. Konkurencijos taryba turi teisę kaip įrodymą naudoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos surinktą ir Konkurencijos tarybai perduotą informaciją tik taikant jai Reglamento (EB) Nr. 1/2003 12 straipsnyje nustatytas apribojimus ir apsaugos priemones. Kai tyrimo veiksmus Konkurencijos tarybos vardu atlieka kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį, Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai turi teisę prisidėti prie tyrimo veiksmų atlikimo tiek, kiek tai leidžiama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę.“ KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. 2. Konkurencijos taryba, atlikdama savo funkcijas, suteiktas pagal šio straipsnio 1 dalį, veikia šio įstatymo nustatyta tvarka. Projektas 25 straipsnis. Įstatymo papildymas VIII skyriumi Papildyti Įstatymą VIII skyriumi: „VIII SKYRIUS BENDRADARBIAVIMAS SU KITŲ EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ INSTITUCIJOMIS 58 straipsnis. Prašymai dėl informavimo ir priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo 1. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija turi teisę prašyti Konkurencijos tarybos kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu informuoti atitinkamus asmenis apie tyrimo išvadas, sprendimus, procedūrinius sprendimus, apie kuriuos asmenys turi būti informuojami, ar apie bet kokius kitus su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnių taikymu susijusius dokumentus, įskaitant ir tuos, kuriais turi būti užtikrintas priverstinis baudos ir palūkanų išieškojimas. 2. Jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija savo valstybės teritorijoje įsitikino, kad ūkio subjektas neturi pakankamai turto, iš kurio būtų galima išieškoti baudą, kuri paskirta už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių nuostatų pažeidimą, arba pažeidimą, už kurį numatytos baudos pagal nacionalinius teisės aktus, perkeliančius Direktyvos (ES) 2019/1 13 ir 16 straipsnių nuostatas, kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija turi teisę pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo Lietuvos Respublikoje, prie kurio pridedamas kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas, kuriuo paskirta bauda už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių nuostatų pažeidimą, arba pažeidimą, už kurį numatytos baudos pagal nacionalinius teisės aktus, perkeliančius Direktyvos (ES) 2019/1 13 ir 16 straipsnių nuostatas, kuris nebuvo apskųstas per jo apskundimo terminą, ar įsiteisėjus teismo sprendimui dėl atitinkamos institucijos sprendimo, kuriuo paskirta bauda (toliau – sprendimas, kuriuo paskirta bauda). Gavusi šio straipsnio 11 dalyje Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą, Konkurencijos taryba pateikia atitinkamą institucijos sprendimą, kuriuo paskirta bauda, vykdyti antstoliui. 3. Iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos gauti prašymai pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalį Konkurencijos tarybai yra privalomi. 4. Konkurencijos taryba turi teisę antstoliui pateikti vykdyti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos gautą sprendimą, kuriuo paskirta bauda kitais nei šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, įskaitant atvejus, kai ūkio subjektas, kurio atžvilgiu bauda ir palūkanos turi būti priverstinai išieškota, nėra įsisteigęs prašymą Konkurencijos tarybai pateikusios kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos teritorijoje. 5. Konkurencijos taryba ar antstolis pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalį gautus prašymus gali netenkinti ar sprendimu, kuriais paskirtos baudos, gali nevykdyti tik tokiais atvejais, jeigu: 1) prašymai neatitinka šio straipsnio 11 dalyje nurodytų Konkurencijos tarybos jiems keliamų reikalavimų; 2) prašymų ar sprendimų įgyvendinimas ar vykdymas akivaizdžiai prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. 6. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas, kuriuo paskirta bauda, kuris turi būti vykdomas pagal šio straipsnio 2 ar 4 dalį, yra vykdomasis dokumentas. Konkurencijos taryba šiame vykdymo procese turi Civilinio proceso kodekse numatytas išieškotojo teises ir pareigas, išskyrus teisę atsisakyti išieškojimo ir teisę sudaryti taikos sutartį. 7. Baudos ir palūkanų priverstinio išieškojimo senaties terminus, per kuriuos paskirta bauda gali būti priverstinai išieškota pagal Konkurencijos tarybos gautą prašymą dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo, taip pat terminus, per kuriuos turi būti kreipiamasi į antstolį dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo, nustato tos Europos Sąjungos valstybės narės teisė, kurios konkurencijos institucija pateikė prašymą Konkurencijos tarybai. 8. Konkurencijos taryba turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos ar kitos kompetentingos institucijos prašyti Konkurencijos tarybos vardu informuoti atitinkamus asmenis apie tyrimo išvadas, Konkurencijos tarybos nutarimus, procedūrinius sprendimus, apie kuriuos asmenys turi būti informuojami, ar apie bet kokius kitus su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnių taikymu susijusius dokumentus, įskaitant ir tuos, kuriais turi būti užtikrintas priverstinis baudos ir palūkanų išieškojimas, ar prašyti priverstinai išieškoti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą ir šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nurodytas palūkanas už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių, šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, 26 straipsnyje, 28 straipsnio 4 dalyje, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų Konkurencijos tarybos reikalavimų tyrimo metu ir priimtų sprendimų pažeidimą. <...> 11. Reikalavimus šio straipsnio numatytiems prašymams, jų įgyvendinimo, su bendradarbiavimu susijusių Konkurencijos tarybos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių konkurencijos ar kitų kompetentingų institucijų patirtų išlaidų, įskaitant išlaidas, patirtas atliekant šio įstatymo 25 straipsnio 9–11 dalyse nurodytus veiksmus, atlyginimo tvarką nustato Konkurencijos taryba.“ Visiškas 2 straipsnis Terminų apibrėžtys 1. Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: 1) nacionalinė konkurencijos institucija – valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija, atsakinga už SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą; valstybės narės gali paskirti vieną ar daugiau administracinių konkurencijos institucijų (nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos), taip pat teisminių institucijų (nacionalinės teisminės konkurencijos institucijos); KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 2) nacionalinė administracinė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta administracinė institucija visoms ar kai kurioms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 3) nacionalinė teisminė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta institucija tam tikroms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Pastaba: tokia nacionalinė teisminė konkurencijos institucija Lietuvos teisėje nėra numatyta, yra paskirta tik administracinė institucija. Visiškas 4) konkurencijos institucija – nacionalinė konkurencijos institucija, Komisija arba abi institucijos, atsižvelgiant į kontekstą; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 5) Europos konkurencijos tinklas – viešųjų valdžios institucijų tinklas, kurį sudaro nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisija ir kuris suteikia galimybę diskutuoti ir bendradarbiauti SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo ir vykdymo užtikrinimo atžvilgiu; KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 10) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos, užsienio ir tarptautinėmis institucijomis ir organizacijomis teisės aktų ir susitarimų, numatančių bendradarbiavimą, nustatyta tvarka; <...> KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Dalinis Pastaba: esant poreikiui, sąvoka bus įtvirtinta KT nutarime dėl savitarpio pagalbos. 6) nacionalinė konkurencijos teisė – nacionalinės teisės aktų nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos tuo pačiu atveju ir lygiagrečiai su Sąjungos konkurencijos teise pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalį, taip pat nacionalinės teisės nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos atskirai, kiek tai yra susiję su šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalimis, išskyrus nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis nustatomos baudžiamosios sankcijos fiziniams asmenims; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 2. Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. <...> KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: <...> 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). KĮ 7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: <...>. Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 6. Pakeisti 3 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip: „19. Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir panašiai) (toliau – ūkio subjektų junginys) arba šio ūkio subjektų junginio atstovų priimtą sprendimą.“ 8 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Komercinių paslapčių, tarnybinio naudojimo ir kitų dokumentų apsauga <...> 10. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu už šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodytą slaptą konkurentų susitarimą ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo, įskaitant šių prašymų ir pareiškimų citatas. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime, kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kai jam būtina įsitikinti, kad prašymai atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti yra pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu, o pripažinimo pareiškimai pateikti šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas jokiais atvejais nesudaro galimybės kitiems asmenims susipažinti su šiais prašymais ir pareiškimais. 11. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl kitų, negu šio straipsnio 10 dalyje nurodytų, pažeidimų. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais, ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kuris, įvertinęs šio įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas aplinkybes, nusprendžia išreikalauti šiuos dokumentus žalos atlyginimo bylose. 12. Šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatyti ribojimai taikomi tik šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktiems prašymams atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytiems tyrimo metu pateiktiems rašytiniams pripažinimo pareiškimams, bet ne kartu su šiais dokumentais teikiamiems įrodymams. 13. Konkurencijos taryba nedaro šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų kopijų, išskyrus kopijų darymą teismui šio straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytais atvejais. <....>.“ Visiškas 7) nacionalinis teismas – valstybės narės teismas, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje; KĮ 33 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimas 1. Ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Projektas 11 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Laikinosios priemonės <...> 5. Konkurencijos tarybos nutarimas taikyti laikinąsias priemones, įskaitant jo teisėtumą ir proporcingumą, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 10 kalendorinių dienų nuo jo įteikimo dienos. Skundo padavimas laikinųjų priemonių taikymo nesustabdo. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 45 kalendorines dienas nuo tokio skundo gavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turi išnagrinėti ir sprendimą dėl jo priimti per 45 kalendorines dienas nuo bylos gavimo teisme dienos.“ ABTĮ 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas 3. Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. ABTĮ 20 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija 1. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14 punktuose. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1434, 2018-06-30, paskelbta TAR 2018-07-11, i. k. 2018-11744 ABTĮ 21 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: 1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai kaip pirmosios instancijos teismai; <...>. Visiškas 8) apeliacinės instancijos teismas – nacionalinis teismas, kuris yra įgaliotas įprasta apeliacine tvarka peržiūrėti nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimus ar peržiūrėti teismo sprendimus dėl nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimų, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas pats turi įgaliojimus nustatyti konkurencijos teisės pažeidimą; KĮ 33 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimas 1. Ūkio subjektai, ūkio subjektų asociacijos, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Projektas 11 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Laikinosios priemonės <...> 5. Konkurencijos tarybos nutarimas taikyti laikinąsias priemones, įskaitant jo teisėtumą ir proporcingumą, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 10 kalendorinių dienų nuo jo įteikimo dienos. Skundo padavimas laikinųjų priemonių taikymo nesustabdo. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 45 kalendorines dienas nuo tokio skundo gavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turi išnagrinėti ir sprendimą dėl jo priimti per 45 kalendorines dienas nuo bylos gavimo teisme dienos.“ ABTĮ 20 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija 1. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14 punktuose. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1434, 2018-06-30, paskelbta TAR 2018-07-11, i. k. 2018-11744 ABTĮ 21 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: 1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai kaip pirmosios instancijos teismai; <...>. Visiškas 9) vykdymo užtikrinimo procedūros – konkurencijos institucijos vykdomos procedūros dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, kol ta konkurencijos institucija baigia tokias procedūras priimdama sprendimą, nurodytą šios direktyvos 10, 12 ar 13 straipsnyje nacionalinės konkurencijos institucijos atveju arba priimdama sprendimą, nurodytą Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7, 9 ar 10 straipsnyje Komisijos atveju, arba tol, kol konkurencijos institucija nusprendžia, kad jai nėra pagrindo imtis tolesnių veiksmų; KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 5) tiria ir nagrinėja šio įstatymo <...> pažeidimus ir taiko pažeidėjams šiuose įstatymuose numatytas sankcijas; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. KĮ 22 straipsnis. Konkurencijos tarybos tiriami pažeidimai 1. Šiame skyriuje nustatyta tvarka Konkurencijos taryba tiria: <...> 2) konkurenciją ribojančius susitarimus; 3) piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi; <...>. KĮ 23 straipsnis. Iniciatyvos teisė pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą 1. Teisę reikalauti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi: 1) ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų; 2) viešojo administravimo subjektai; 3) ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos. 2. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. 3. Teisę prašyti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi vartotojai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų. Įvertinusi vartotojų prašymuose nurodytas aplinkybes, Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. 4. Konkurencijos taryba priima motyvuotą nutarimą ištirti šį įstatymą pažeidžiančius veiksmus. KĮ 28 straipsnis. Tyrimo papildymas, išskyrimas (sujungimas) ir pabaiga 3. Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu: 1) tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra; 2) tyrimo metu paaiškėja arba atsiranda šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės. 4. Konkurencijos taryba, ketindama nustatyti įpareigojimą ūkio subjektui nutraukti draudžiamą susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, turi teisę priimti nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs šį įstatymą, pateikia savo rašytinius įsipareigojimus dėl įtariamo pažeidimo pašalinimo ir juos Konkurencijos taryba nutarimu nustato kaip privalomus ūkio subjektams. Šioje dalyje nurodytų įsipareigojimų taikymo laikotarpis nustatomas Konkurencijos tarybos nutarimu. 5. Įsipareigojimai, pateikti pagal šio straipsnio 4 dalį ir įrašyti į Konkurencijos tarybos nutarimą tyrimą nutraukti, ūkio subjektui yra privalomi. 6. Jeigu paaiškėja naujų aplinkybių, Konkurencijos taryba turi teisę priimti nutarimą nutrauktą tyrimą atnaujinti. 7. Konkurencijos tarybos nutarimai, priimti pagal šio straipsnio 4 dalį, skelbiami Konkurencijos tarybos interneto svetainėje. Straipsnio pakeitimai: Nr. XIII-1989, 2019-03-14, paskelbta TAR 2019-03-21, i. k. 2019-04394 KĮ 30 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimai dėl šio įstatymo pažeidimo 1. Konkurencijos taryba, atlikusi šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytus veiksmus, turi teisę priimti nutarimą: 1) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 2) jeigu nėra šio įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas; 3) jeigu nėra šio įstatymo pažeidimo, procedūrą dėl šio įstatymo pažeidimo nutraukti; <...>. Pastaba: Lietuvos nacionalinėje teisėje vykdymo užtikrinimo procedūrų atitikmuo yra procedūra dėl šio įstatymo pažeidimo. Ši procedūra įtvirtinta KĮ V skyriuje. Visiškas 10) įmonė, kaip nurodyta SESV 101 ir 102 straipsniuose – bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 21. Ūkinė veikla – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. 22. Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą. Visiškas 11) kartelis – dviejų arba daugiau konkurentų sudarytas susitarimas ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama koordinuoti jų konkurencinį elgesį rinkoje arba daryti įtaką svarbiems konkurencijos veiksniams taikant tokią praktiką, kaip pirkimo ar pardavimo kainų arba kitų prekybos sąlygų nustatymas ar koordinavimas, įskaitant susijusius su intelektinės nuosavybės teisėmis, gamybos ar pardavimo kvotų paskirstymas, rinkų ir klientų pasidalijimas, įskaitant antikonkurencinį veiksmų derinimą konkursuose, importo ar eksporto apribojimus arba antikonkurencinius veiksmus kitų konkurentų atžvilgiu, ar kitokią praktiką; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 8. Konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 6. Pakeisti 3 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip: „19. Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir panašiai) (toliau – ūkio subjektų junginys) arba šio ūkio subjektų junginio atstovų priimtą sprendimą.“ KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; <...> 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Visiškas 12) slaptas kartelis – kartelis, apie kurio egzistavimą iš dalies arba visiškai slepiama; KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; <...>. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Projektas 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 2) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, Konkurencijos tarybos vertinimu, pateikęs pakankamus įrodymus, leidžiančius atlikti patikrinimą, numatytą šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte (toliau – tikslinis patikrinimas) arba konstatuoti pažeidimą, tačiau tik tuo atveju, jei iki ūkio subjekto prašymo atleisti nuo baudos pateikimo momento Konkurencijos taryba neturėjo pakankamų įrodymų tiksliniam patikrinimui atlikti (arba jo dar nebuvo atlikusi) arba pažeidimui konstatuoti; <...>.“ Visiškas 13) atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, netaikymas siekiant jai atlyginti už bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 3 straipsnį nauja 11 dalimi: „11. Atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, netaikymas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai atskleidė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime; 2) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, Konkurencijos tarybos vertinimu, pateikęs pakankamus įrodymus, leidžiančius atlikti patikrinimą numatytą šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 arba 2 punkte (toliau – tikslinis patikrinimas), arba konstatuoti pažeidimą, tačiau tik tuo atveju, jei iki ūkio subjekto prašymo atleisti nuo baudos pateikimo momento Konkurencijos taryba neturėjo pakankamų įrodymų tiksliniam patikrinimui atlikti (arba jo dar nebuvo atlikusi) arba pažeidimui konstatuoti; 3) ūkio subjektas nutraukė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime, išskyrus atvejus, kai, Konkurencijos tarybos vertinimu, dalyvauti draudžiamame susitarime tikslinga siekiant išsaugoti tyrimo vientisumą; 4) ūkio subjektas bendradarbiauja su Konkurencijos taryba; 5) ūkio subjektas nenaikino, neklastojo ir nenuslėpė draudžiamo susitarimo įrodymų arba neatskleidė ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atleidimo nuo baudos ar tokio prašymo turinio, išskyrus Europos Komisiją ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių konkurencijos institucijas ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijas; 6) ūkio subjektas nesiėmė veiksmų, kad priverstų kitus ūkio subjektus, panaudodamas spaudimą, prisijungti prie draudžiamo susitarimo arba tęsti dalyvavimą jame. <...> 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 14) baudų sumažinimas – baudos, kuri įprastai būtų skiriama slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, dydžio sumažinimas siekiant jai atlyginti už jos bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 2. Papildyti 3 straipsnį nauja 12 dalimi: „12. Baudų sumažinimas – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, dydžio sumažinimas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas <...> 2. Draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, kuris negali būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį, bauda gali būti sumažinama Vyriausybės tvarka nustatytais dydžiais, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai atskleidė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime; 2) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai pateikė draudžiamo susitarimo įrodymus, kurie, palyginti su įrodymais, kuriuos Konkurencijos taryba jau turi, duoda didelę pridėtinę vertę siekiant įrodyti pažeidimą; 3) ūkio subjektas nutraukė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime, išskyrus atvejus, kai, Konkurencijos tarybos vertinimu, dalyvauti draudžiamame susitarime tikslinga siekiant išsaugoti tyrimo vientisumą; 4) ūkio subjektas bendradarbiauja su Konkurencijos taryba; 5) ūkio subjektas nenaikino, neklastojo ir nenuslėpė draudžiamo susitarimo įrodymų arba neatskleidė ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl baudos sumažinimo ar tokio kreipimosi turinio, išskyrus Europos Komisiją ir kitas valstybių narių konkurencijos institucijas ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijas. 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 15) baudų sušvelninimas – atleidimas nuo baudų ir baudų sumažinimas; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 3 straipsnį nauja 11 dalimi: „11. Atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, netaikymas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.“ 2. Papildyti 3 straipsnį nauja 12 dalimi: „12. Baudų sumažinimas – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, dydžio sumažinimas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 2. Draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, kuris negali būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį, bauda gali būti sumažinama Vyriausybės tvarka nustatytais dydžiais, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 16) baudų sušvelninimo programa – programa, susijusi su SESV 101 straipsnio ar atitinkamos nuostatos pagal nacionalinę konkurencijos teisę taikymu, pagal kurią vienas slapto kartelio dalyvis nepriklausomai nuo kitų su karteliu susijusių įmonių bendradarbiauja su konkurencijos institucija šiai atliekant tyrimą ir savanoriškai teikia turimą informaciją apie kartelį ir savo vaidmenį jame; už tai


    Atsakyti

  • Rokas • 2022-09-07 23:04

    1) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 1, 3, 11, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 25, 26, 27, 29, 32, 33, 35, 36, 37, 38, 381, 40, 53, 57 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo, įstatymo papildymo 391 straipsniu ir VIII skyriumi įstatymo projektas (toliau – Projektas); 2) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas Nr. VIII-1099 (suvestinė redakcija nuo 2019-07-02) (toliau – KĮ); 3) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. vasario 1 d. nutarimas Nr. 1S-10 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento patvirtinimo“ (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01) (toliau – KT nutarimas Nr. 1S-10 (2018)); 4) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. vasario 1 d. nutarimo Nr. 1S-10 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas (toliau – KT nutarimo Nr. 1S-10 (2018) pakeitimo projektas); 5) Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymas (toliau – Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“); 6) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 iki 2019-10-31) (toliau – VAĮ); 7) Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2018-01-01 iki 2019-12-31) ('> 2019-12-31) (toliau – VPIDVTĮ); 8) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-02) (toliau – VTĮ); 9) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-06-01) (toliau – ABTĮ); 10) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 iki 2020-06-30) (toliau – CPK); 11) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2018-12-01 iki 2019-12-31) toliau – ĮBĮ); 12) Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2019-09-01) toliau (BSĮ); 13) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr.1S-27 „Dėl draudžiamų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas (toliau – KT nutarimo Nr. 1S-27 pakeitimo projektas); 14) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas dėl savitarpio pagalbos taisyklių patvirtinimo (tarptautinio bendradarbiavimo) (toliau – KT nutarimas dėl savitarpio pagalbos). Direktyvos perkėlimo (įgyvendinimo) lygis (visiškas, dalinis) I SKYRIUS DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR TERMINŲ APIBRĖŽTYS 1 straipsnis Dalykas ir taikymo sritis 1. Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų būtinas nepriklausomumo garantijas, išteklius ir vykdymo užtikrinimo bei baudų skyrimo įgaliojimus tam, kad galėtų veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, siekiant, kad vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma konkurencija ir kad vartotojai ir įmonės neatsidurtų nepalankioje padėtyje dėl nacionalinių įstatymų ir priemonių, užkertančių kelią nacionalinėms konkurencijos institucijoms būti veiksmingomis vykdymo užtikrintojomis. KĮ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. 3. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai. Projektas 1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti <...> ūkio subjektų veiklą <...>, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus <...>.“ KĮ 2 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys. 2. Šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. 3. Šis įstatymas netaikomas ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio valstybių rinkose, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. 4. Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatomi kitokie konkurencijos apsaugos reikalavimai, taikomos tų sutarčių nuostatos. Projektas 5 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „17 straipsnis. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 1. Konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, atskaitinga Seimui, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo. Konkurencijos taryba, atlikdama jai nustatytas funkcijas, sprendimus priima savarankiškai ir nepriklausomai nuo politinės ir kitos išorinės įtakos, nesiekdama ir nepriimdama nurodymų iš valstybės institucijų ar bet kokio kito viešojo ar privataus subjekto, susilaikydama nuo bet kokių veiksmų, kurie yra nesuderinami su Konkurencijos tarybos funkcijų atlikimu ir įgaliojimų vykdymu. Atsakingų institucijų veiksmai formuojant konkurencijos politiką nelaikomi Konkurencijos tarybos savarankiškumo ar nepriklausomumo ribojimu. Šioje dalyje įtvirtinti Konkurencijos tarybos savarankiškumo ir nepriklausomumo reikalavimai nepašalina įsiteisėjusių teismų sprendimų, nutarčių, įsakymų ar nutarimų privalomumo Konkurencijos tarybai. <...> 3. Konkurencijos taryba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, įskaitant šio straipsnio 5 dalyje nurodytas Konkurencijos tarybos pajamas. Taip pat Konkurencijos taryba finansuojama iš kitų teisėtai gautų lėšų. 4. Konkurencijos taryba savo funkcijoms atlikti ir įgaliojimams vykdyti disponuoja pakankamu skaičiumi kvalifikuotų darbuotojų ir funkcijoms bei įgaliojimams adekvačiais finansiniais, techniniais ir technologiniais <...>.“ KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: 1) prižiūri, kaip ūkio subjektai <...> laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; <...> 5) tiria ir nagrinėja šio įstatymo <...> pažeidimus ir taiko pažeidėjams šiuose įstatymuose numatytas sankcijas; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. 2. Konkurencijos taryba, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę: <...> 2) pagal kompetenciją priimti teisės aktus; 3) nustatyti ir skelbti savo interneto svetainėje Konkurencijos tarybos veiklos prioritetus; <...> 5) pasitelkti kompetentingus specialistus ir ekspertus. Specialistams ir ekspertams pavesti uždaviniai, teisės ir pareigos juos įgyvendinant yra nurodomi sutartyje su Konkurencijos taryba; <...> 7) užfiksuoti faktines aplinkybes, reikšmingas tyrimams dėl šio įstatymo <...> pažeidimų pradėti ir atlikti; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. Projektas 6 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas 3. Pakeisti 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams, kitoms kredito įstaigoms ir viešojo administravimo subjektams, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių ar profesinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą Konkurencijos tarybos funkcijoms atlikti;“. 4. Papildyti 18 straipsnio 2 dalį nauju 2 punktu: „2) stebėti, kad ūkio subjektai ar viešojo administravimo subjektai veiksmingai vykdytų jiems pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1–2 dalies nuostatas privalomus įpareigojimus ar pagal šio įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatas prisiimtus įsipareigojimus; 5. Buvusius 18 straipsnio 2 dalies 2–8 punktus laikyti atitinkamai 3–9 punktais. “ Projektas 10 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Konkurencijos tarybos ir Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisės ir pareigos atliekant tyrimą 1. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę: 1) įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse, užantspauduoti ūkio subjekto naudojamas patalpas tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui; 2) įeiti ir atlikti patikrinimą kitose patalpose, teritorijose ir transporto priemonėse, įskaitant ūkio subjekto vadovų ir darbuotojų gyvenamąsias ir kitokias patalpas, jeigu kyla pagrįstas įtarimas, kad tokiose patalpose, teritorijose ar transporto priemonėse yra laikomi dokumentai ar bet kokia kita informacija, galinti turėti reikšmės įrodant šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimą; 3) peržiūrėti tyrimui reikalingus dokumentus (neatsižvelgiant į tai, kokioje laikmenoje jie saugomi), gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su ūkio subjekto darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose, saugyklose ir duomenų bazėse esančią informaciją, kuri yra prieinama tikrinamam subjektui, kopijuoti. Kai yra tikslinga, tęsti šiame punkte nurodytų dokumentų, darbuotojų užrašų ir informacijos peržiūrą Konkurencijos tarybos ar kitose patalpose; 4) užantspauduoti dokumentus, darbuotojų užrašus ir informacijos laikmenas tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui; 5) gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš asmenų, galinčių turėti tyrimui reikšmingos informacijos, įskaitant atsakymus į klausimus dėl faktų ir dokumentų iš asmenų, susijusių su tiriamųjų ūkio subjektų veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimų į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas; 6) gauti iš ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų bei viešojo administravimo subjektų dokumentus, duomenis ir kitą šiems asmenims prieinamą informaciją, reikalingus tyrimui atlikti. Šią informaciją šie subjektai ir asmenys turi teisę pateikti Konkurencijos tarybos įgaliotiems pareigūnams ir savo iniciatyva; <...> 10) tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų. Konkurencijos tarybos pasitelktiems specialistams ir ekspertams taikomi šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai dėl komercinių ar profesinių paslapčių apsaugos; 11) tyrimo metu naudoti technines priemones; 12) užfiksuoti faktines aplinkybes; <...> 7. Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimai atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus yra privalomi. Už šių reikalavimų nevykdymą taikomos šiame įstatyme ir Administracinių nusižengimų kodekse nustatytos sankcijos. <...>.“ KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 2. Ši direktyva apima SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą ir lygiagretų nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų taikymą tai pačiai bylai. Kalbant apie šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalis, ši direktyva taip pat apima nacionalinės konkurencijos teisės taikymą atskirai. KĮ 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. 3. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai. KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: <...>. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). KĮ 7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: <...>. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Projektas 8 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Komercinių paslapčių, tarnybinio naudojimo ir kitų dokumentų apsauga <...> 10. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu už šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodytą slaptą konkurentų susitarimą ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo, įskaitant šių prašymų ir pareiškimų citatas. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime, kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kai jam būtina įsitikinti, kad prašymai atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti yra pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu, o pripažinimo pareiškimai pateikti šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas jokiais atvejais nesudaro galimybės kitiems asmenims susipažinti su šiais prašymais ir pareiškimais. 11. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl kitų, negu šio straipsnio 10 dalyje nurodytų, pažeidimų. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais, ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kuris, įvertinęs šio įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas aplinkybes, nusprendžia išreikalauti šiuos dokumentus žalos atlyginimo bylose. 12. Šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatyti ribojimai taikomi tik šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktiems prašymams atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytiems tyrimo metu pateiktiems rašytiniams pripažinimo pareiškimams, bet ne kartu su šiais dokumentais teikiamiems įrodymams. 13. Konkurencijos taryba nedaro šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų kopijų, išskyrus kopijų darymą teismui šio straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytais atvejais. <...>.“ Visiškas 3. Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros su savitarpio pagalba susijusios taisyklės siekiant apsaugoti sklandų vidaus rinkos veikimą ir sklandų glaudaus bendradarbiavimo Europos konkurencijos tinkle sistemos veikimą. KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 10) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos, užsienio ir tarptautinėmis institucijomis ir organizacijomis teisės aktų ir susitarimų, numatančių bendradarbiavimą, nustatyta tvarka; <...>. Projektas 10 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Konkurencijos tarybos ir Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisės ir pareigos atliekant tyrimą <...> 9. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus, kad būtų nustatyta, ar ūkio subjektas nepažeidė kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos reikalavimų tyrimo metu ir sprendimų, įtvirtintų kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais perkeliamos 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1, kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojo, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas (OL 2019 L 11, p. 3) (toliau – Direktyva (ES) 2019/1) 6, 8–12 straipsnių nuostatos. Surinktą informaciją Konkurencijos taryba turi teisę perduoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijai. 10. Kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai atlieka kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį, kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos įgalioti ar kiti lydintys asmenys turi teisę prisidėti prie tyrimo veiksmų atlikimo. 11. Konkurencijos taryba turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos prašyti atlikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais yra perkeliamos Direktyvos (ES) 2019/1 6–9 straipsnių nuostatos, numatytus tyrimo veiksmus, kad būtų nustatyta, ar ūkio subjektas nepažeidė šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintų Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų teisių, Konkurencijos tarybos pagal šio įstatymo 26 straipsnio, 28 straipsnio 4 dalį, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus nustatytų reikalavimų. Konkurencijos taryba turi teisę kaip įrodymą naudoti kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos surinktą ir Konkurencijos tarybai perduotą informaciją tik taikant jai Reglamento (EB) Nr. 1/2003 12 straipsnyje nustatytas apribojimus ir apsaugos priemones. Kai tyrimo veiksmus Konkurencijos tarybos vardu atlieka kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 22 straipsnį, Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai turi teisę prisidėti prie tyrimo veiksmų atlikimo tiek, kiek tai leidžiama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę.“ KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. 2. Konkurencijos taryba, atlikdama savo funkcijas, suteiktas pagal šio straipsnio 1 dalį, veikia šio įstatymo nustatyta tvarka. Projektas 25 straipsnis. Įstatymo papildymas VIII skyriumi Papildyti Įstatymą VIII skyriumi: „VIII SKYRIUS BENDRADARBIAVIMAS SU KITŲ EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ INSTITUCIJOMIS 58 straipsnis. Prašymai dėl informavimo ir priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo 1. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija turi teisę prašyti Konkurencijos tarybos kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos vardu informuoti atitinkamus asmenis apie tyrimo išvadas, sprendimus, procedūrinius sprendimus, apie kuriuos asmenys turi būti informuojami, ar apie bet kokius kitus su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnių taikymu susijusius dokumentus, įskaitant ir tuos, kuriais turi būti užtikrintas priverstinis baudos ir palūkanų išieškojimas. 2. Jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija savo valstybės teritorijoje įsitikino, kad ūkio subjektas neturi pakankamai turto, iš kurio būtų galima išieškoti baudą, kuri paskirta už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių nuostatų pažeidimą, arba pažeidimą, už kurį numatytos baudos pagal nacionalinius teisės aktus, perkeliančius Direktyvos (ES) 2019/1 13 ir 16 straipsnių nuostatas, kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija turi teisę pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo Lietuvos Respublikoje, prie kurio pridedamas kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas, kuriuo paskirta bauda už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių nuostatų pažeidimą, arba pažeidimą, už kurį numatytos baudos pagal nacionalinius teisės aktus, perkeliančius Direktyvos (ES) 2019/1 13 ir 16 straipsnių nuostatas, kuris nebuvo apskųstas per jo apskundimo terminą, ar įsiteisėjus teismo sprendimui dėl atitinkamos institucijos sprendimo, kuriuo paskirta bauda (toliau – sprendimas, kuriuo paskirta bauda). Gavusi šio straipsnio 11 dalyje Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą, Konkurencijos taryba pateikia atitinkamą institucijos sprendimą, kuriuo paskirta bauda, vykdyti antstoliui. 3. Iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos gauti prašymai pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalį Konkurencijos tarybai yra privalomi. 4. Konkurencijos taryba turi teisę antstoliui pateikti vykdyti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos gautą sprendimą, kuriuo paskirta bauda kitais nei šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, įskaitant atvejus, kai ūkio subjektas, kurio atžvilgiu bauda ir palūkanos turi būti priverstinai išieškota, nėra įsisteigęs prašymą Konkurencijos tarybai pateikusios kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos teritorijoje. 5. Konkurencijos taryba ar antstolis pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalį gautus prašymus gali netenkinti ar sprendimu, kuriais paskirtos baudos, gali nevykdyti tik tokiais atvejais, jeigu: 1) prašymai neatitinka šio straipsnio 11 dalyje nurodytų Konkurencijos tarybos jiems keliamų reikalavimų; 2) prašymų ar sprendimų įgyvendinimas ar vykdymas akivaizdžiai prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. 6. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas, kuriuo paskirta bauda, kuris turi būti vykdomas pagal šio straipsnio 2 ar 4 dalį, yra vykdomasis dokumentas. Konkurencijos taryba šiame vykdymo procese turi Civilinio proceso kodekse numatytas išieškotojo teises ir pareigas, išskyrus teisę atsisakyti išieškojimo ir teisę sudaryti taikos sutartį. 7. Baudos ir palūkanų priverstinio išieškojimo senaties terminus, per kuriuos paskirta bauda gali būti priverstinai išieškota pagal Konkurencijos tarybos gautą prašymą dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo, taip pat terminus, per kuriuos turi būti kreipiamasi į antstolį dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo, nustato tos Europos Sąjungos valstybės narės teisė, kurios konkurencijos institucija pateikė prašymą Konkurencijos tarybai. 8. Konkurencijos taryba turi teisę kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos ar kitos kompetentingos institucijos prašyti Konkurencijos tarybos vardu informuoti atitinkamus asmenis apie tyrimo išvadas, Konkurencijos tarybos nutarimus, procedūrinius sprendimus, apie kuriuos asmenys turi būti informuojami, ar apie bet kokius kitus su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnių taikymu susijusius dokumentus, įskaitant ir tuos, kuriais turi būti užtikrintas priverstinis baudos ir palūkanų išieškojimas, ar prašyti priverstinai išieškoti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą ir šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nurodytas palūkanas už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių, šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, 26 straipsnyje, 28 straipsnio 4 dalyje, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų Konkurencijos tarybos reikalavimų tyrimo metu ir priimtų sprendimų pažeidimą. <...> 11. Reikalavimus šio straipsnio numatytiems prašymams, jų įgyvendinimo, su bendradarbiavimu susijusių Konkurencijos tarybos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių konkurencijos ar kitų kompetentingų institucijų patirtų išlaidų, įskaitant išlaidas, patirtas atliekant šio įstatymo 25 straipsnio 9–11 dalyse nurodytus veiksmus, atlyginimo tvarką nustato Konkurencijos taryba.“ Visiškas 2 straipsnis Terminų apibrėžtys 1. Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: 1) nacionalinė konkurencijos institucija – valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija, atsakinga už SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą; valstybės narės gali paskirti vieną ar daugiau administracinių konkurencijos institucijų (nacionalinės administracinės konkurencijos institucijos), taip pat teisminių institucijų (nacionalinės teisminės konkurencijos institucijos); KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 2) nacionalinė administracinė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta administracinė institucija visoms ar kai kurioms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 3) nacionalinė teisminė konkurencijos institucija – valstybės narės paskirta institucija tam tikroms nacionalinės konkurencijos institucijos funkcijoms vykdyti; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Pastaba: tokia nacionalinė teisminė konkurencijos institucija Lietuvos teisėje nėra numatyta, yra paskirta tik administracinė institucija. Visiškas 4) konkurencijos institucija – nacionalinė konkurencijos institucija, Komisija arba abi institucijos, atsižvelgiant į kontekstą; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 4. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės konkurencijos institucija – kitos nei Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybės narės pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta institucija. KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Visiškas 5) Europos konkurencijos tinklas – viešųjų valdžios institucijų tinklas, kurį sudaro nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisija ir kuris suteikia galimybę diskutuoti ir bendradarbiauti SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo ir vykdymo užtikrinimo atžvilgiu; KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 10) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos, užsienio ir tarptautinėmis institucijomis ir organizacijomis teisės aktų ir susitarimų, numatančių bendradarbiavimą, nustatyta tvarka; <...> KĮ 54 straipsnis. Įgaliota institucija 1. Konkurencijos taryba yra institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai. Dalinis Pastaba: esant poreikiui, sąvoka bus įtvirtinta KT nutarime dėl savitarpio pagalbos. 6) nacionalinė konkurencijos teisė – nacionalinės teisės aktų nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos tuo pačiu atveju ir lygiagrečiai su Sąjungos konkurencijos teise pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalį, taip pat nacionalinės teisės nuostatos, kurių tikslas iš esmės sutampa su SESV 101 ir 102 straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos atskirai, kiek tai yra susiję su šios direktyvos 31 straipsnio 3 ir 4 dalimis, išskyrus nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis nustatomos baudžiamosios sankcijos fiziniams asmenims; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 2. Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. <...> KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: <...> 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba). KĮ 7 straipsnis. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: <...>. Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 6. Pakeisti 3 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip: „19. Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir panašiai) (toliau – ūkio subjektų junginys) arba šio ūkio subjektų junginio atstovų priimtą sprendimą.“ 8 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Komercinių paslapčių, tarnybinio naudojimo ir kitų dokumentų apsauga <...> 10. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu už šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodytą slaptą konkurentų susitarimą ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo, įskaitant šių prašymų ir pareiškimų citatas. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime, kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kai jam būtina įsitikinti, kad prašymai atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti yra pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu, o pripažinimo pareiškimai pateikti šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas jokiais atvejais nesudaro galimybės kitiems asmenims susipažinti su šiais prašymais ir pareiškimais. 11. Konkurencijos taryba neatskleidžia jai pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų dėl kitų, negu šio straipsnio 10 dalyje nurodytų, pažeidimų. Šiuos prašymus ir pareiškimus Konkurencijos taryba atskleidžia tik: 1) ūkio subjektams, įtariamiems ar Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintiems dalyvavusiais tame pačiame pažeidime kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ar pripažinimo pareiškimą pateikęs ūkio subjektas, šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės į gynybą įgyvendinimo tvarka ir tikslais, ir teismui, kai Konkurencijos tarybos nutarimas apskundžiamas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) teismui, kuris, įvertinęs šio įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas aplinkybes, nusprendžia išreikalauti šiuos dokumentus žalos atlyginimo bylose. 12. Šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatyti ribojimai taikomi tik šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktiems prašymams atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytiems tyrimo metu pateiktiems rašytiniams pripažinimo pareiškimams, bet ne kartu su šiais dokumentais teikiamiems įrodymams. 13. Konkurencijos taryba nedaro šio įstatymo 38 straipsnio 1 ar 2 dalies pagrindu pateiktų prašymų atleisti nuo baudos ar baudą sumažinti ir šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų tyrimo metu pateiktų rašytinių pripažinimo pareiškimų kopijų, išskyrus kopijų darymą teismui šio straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytais atvejais. <....>.“ Visiškas 7) nacionalinis teismas – valstybės narės teismas, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje; KĮ 33 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimas 1. Ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Projektas 11 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Laikinosios priemonės <...> 5. Konkurencijos tarybos nutarimas taikyti laikinąsias priemones, įskaitant jo teisėtumą ir proporcingumą, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 10 kalendorinių dienų nuo jo įteikimo dienos. Skundo padavimas laikinųjų priemonių taikymo nesustabdo. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 45 kalendorines dienas nuo tokio skundo gavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turi išnagrinėti ir sprendimą dėl jo priimti per 45 kalendorines dienas nuo bylos gavimo teisme dienos.“ ABTĮ 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas 3. Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. ABTĮ 20 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija 1. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14 punktuose. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1434, 2018-06-30, paskelbta TAR 2018-07-11, i. k. 2018-11744 ABTĮ 21 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: 1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai kaip pirmosios instancijos teismai; <...>. Visiškas 8) apeliacinės instancijos teismas – nacionalinis teismas, kuris yra įgaliotas įprasta apeliacine tvarka peržiūrėti nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimus ar peržiūrėti teismo sprendimus dėl nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimų, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas pats turi įgaliojimus nustatyti konkurencijos teisės pažeidimą; KĮ 33 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimas 1. Ūkio subjektai, ūkio subjektų asociacijos, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Projektas 11 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Laikinosios priemonės <...> 5. Konkurencijos tarybos nutarimas taikyti laikinąsias priemones, įskaitant jo teisėtumą ir proporcingumą, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 10 kalendorinių dienų nuo jo įteikimo dienos. Skundo padavimas laikinųjų priemonių taikymo nesustabdo. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 45 kalendorines dienas nuo tokio skundo gavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turi išnagrinėti ir sprendimą dėl jo priimti per 45 kalendorines dienas nuo bylos gavimo teisme dienos.“ ABTĮ 20 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija 1. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14 punktuose. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1434, 2018-06-30, paskelbta TAR 2018-07-11, i. k. 2018-11744 ABTĮ 21 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: 1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai kaip pirmosios instancijos teismai; <...>. Visiškas 9) vykdymo užtikrinimo procedūros – konkurencijos institucijos vykdomos procedūros dėl SESV 101 ar 102 straipsnio taikymo, kol ta konkurencijos institucija baigia tokias procedūras priimdama sprendimą, nurodytą šios direktyvos 10, 12 ar 13 straipsnyje nacionalinės konkurencijos institucijos atveju arba priimdama sprendimą, nurodytą Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7, 9 ar 10 straipsnyje Komisijos atveju, arba tol, kol konkurencijos institucija nusprendžia, kad jai nėra pagrindo imtis tolesnių veiksmų; KĮ 18 straipsnis. Konkurencijos tarybos funkcijos ir įgaliojimai 1. Konkurencijos taryba: <...> 5) tiria ir nagrinėja šio įstatymo <...> pažeidimus ir taiko pažeidėjams šiuose įstatymuose numatytas sankcijas; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2011, 2019-03-21, paskelbta TAR 2019-04-02, i. k. 2019-05343 <...>. KĮ 22 straipsnis. Konkurencijos tarybos tiriami pažeidimai 1. Šiame skyriuje nustatyta tvarka Konkurencijos taryba tiria: <...> 2) konkurenciją ribojančius susitarimus; 3) piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi; <...>. KĮ 23 straipsnis. Iniciatyvos teisė pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą 1. Teisę reikalauti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi: 1) ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų; 2) viešojo administravimo subjektai; 3) ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos. 2. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. 3. Teisę prašyti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi vartotojai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų. Įvertinusi vartotojų prašymuose nurodytas aplinkybes, Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. 4. Konkurencijos taryba priima motyvuotą nutarimą ištirti šį įstatymą pažeidžiančius veiksmus. KĮ 28 straipsnis. Tyrimo papildymas, išskyrimas (sujungimas) ir pabaiga 3. Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu: 1) tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra; 2) tyrimo metu paaiškėja arba atsiranda šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės. 4. Konkurencijos taryba, ketindama nustatyti įpareigojimą ūkio subjektui nutraukti draudžiamą susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, turi teisę priimti nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs šį įstatymą, pateikia savo rašytinius įsipareigojimus dėl įtariamo pažeidimo pašalinimo ir juos Konkurencijos taryba nutarimu nustato kaip privalomus ūkio subjektams. Šioje dalyje nurodytų įsipareigojimų taikymo laikotarpis nustatomas Konkurencijos tarybos nutarimu. 5. Įsipareigojimai, pateikti pagal šio straipsnio 4 dalį ir įrašyti į Konkurencijos tarybos nutarimą tyrimą nutraukti, ūkio subjektui yra privalomi. 6. Jeigu paaiškėja naujų aplinkybių, Konkurencijos taryba turi teisę priimti nutarimą nutrauktą tyrimą atnaujinti. 7. Konkurencijos tarybos nutarimai, priimti pagal šio straipsnio 4 dalį, skelbiami Konkurencijos tarybos interneto svetainėje. Straipsnio pakeitimai: Nr. XIII-1989, 2019-03-14, paskelbta TAR 2019-03-21, i. k. 2019-04394 KĮ 30 straipsnis. Konkurencijos tarybos nutarimai dėl šio įstatymo pažeidimo 1. Konkurencijos taryba, atlikusi šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytus veiksmus, turi teisę priimti nutarimą: 1) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 2) jeigu nėra šio įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas; 3) jeigu nėra šio įstatymo pažeidimo, procedūrą dėl šio įstatymo pažeidimo nutraukti; <...>. Pastaba: Lietuvos nacionalinėje teisėje vykdymo užtikrinimo procedūrų atitikmuo yra procedūra dėl šio įstatymo pažeidimo. Ši procedūra įtvirtinta KĮ V skyriuje. Visiškas 10) įmonė, kaip nurodyta SESV 101 ir 102 straipsniuose – bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 21. Ūkinė veikla – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. 22. Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą. Visiškas 11) kartelis – dviejų arba daugiau konkurentų sudarytas susitarimas ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama koordinuoti jų konkurencinį elgesį rinkoje arba daryti įtaką svarbiems konkurencijos veiksniams taikant tokią praktiką, kaip pirkimo ar pardavimo kainų arba kitų prekybos sąlygų nustatymas ar koordinavimas, įskaitant susijusius su intelektinės nuosavybės teisėmis, gamybos ar pardavimo kvotų paskirstymas, rinkų ir klientų pasidalijimas, įskaitant antikonkurencinį veiksmų derinimą konkursuose, importo ar eksporto apribojimus arba antikonkurencinius veiksmus kitų konkurentų atžvilgiu, ar kitokią praktiką; KĮ 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 8. Konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 6. Pakeisti 3 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip: „19. Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir panašiai) (toliau – ūkio subjektų junginys) arba šio ūkio subjektų junginio atstovų priimtą sprendimą.“ KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; <...> 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Visiškas 12) slaptas kartelis – kartelis, apie kurio egzistavimą iš dalies arba visiškai slepiama; KĮ 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; <...>. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Projektas 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 2) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, Konkurencijos tarybos vertinimu, pateikęs pakankamus įrodymus, leidžiančius atlikti patikrinimą, numatytą šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte (toliau – tikslinis patikrinimas) arba konstatuoti pažeidimą, tačiau tik tuo atveju, jei iki ūkio subjekto prašymo atleisti nuo baudos pateikimo momento Konkurencijos taryba neturėjo pakankamų įrodymų tiksliniam patikrinimui atlikti (arba jo dar nebuvo atlikusi) arba pažeidimui konstatuoti; <...>.“ Visiškas 13) atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, netaikymas siekiant jai atlyginti už bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 3 straipsnį nauja 11 dalimi: „11. Atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, netaikymas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai atskleidė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime; 2) ūkio subjektas yra pirmasis iš draudžiamo susitarimo dalyvių, Konkurencijos tarybos vertinimu, pateikęs pakankamus įrodymus, leidžiančius atlikti patikrinimą numatytą šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 arba 2 punkte (toliau – tikslinis patikrinimas), arba konstatuoti pažeidimą, tačiau tik tuo atveju, jei iki ūkio subjekto prašymo atleisti nuo baudos pateikimo momento Konkurencijos taryba neturėjo pakankamų įrodymų tiksliniam patikrinimui atlikti (arba jo dar nebuvo atlikusi) arba pažeidimui konstatuoti; 3) ūkio subjektas nutraukė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime, išskyrus atvejus, kai, Konkurencijos tarybos vertinimu, dalyvauti draudžiamame susitarime tikslinga siekiant išsaugoti tyrimo vientisumą; 4) ūkio subjektas bendradarbiauja su Konkurencijos taryba; 5) ūkio subjektas nenaikino, neklastojo ir nenuslėpė draudžiamo susitarimo įrodymų arba neatskleidė ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atleidimo nuo baudos ar tokio prašymo turinio, išskyrus Europos Komisiją ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių konkurencijos institucijas ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijas; 6) ūkio subjektas nesiėmė veiksmų, kad priverstų kitus ūkio subjektus, panaudodamas spaudimą, prisijungti prie draudžiamo susitarimo arba tęsti dalyvavimą jame. <...> 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 14) baudų sumažinimas – baudos, kuri įprastai būtų skiriama slaptame kartelyje dalyvavusiai įmonei, dydžio sumažinimas siekiant jai atlyginti už jos bendradarbiavimą su konkurencijos institucija pagal baudų sušvelninimo programą; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 2. Papildyti 3 straipsnį nauja 12 dalimi: „12. Baudų sumažinimas – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, dydžio sumažinimas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas <...> 2. Draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, kuris negali būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį, bauda gali būti sumažinama Vyriausybės tvarka nustatytais dydžiais, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai atskleidė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime; 2) ūkio subjektas Konkurencijos tarybai pateikė draudžiamo susitarimo įrodymus, kurie, palyginti su įrodymais, kuriuos Konkurencijos taryba jau turi, duoda didelę pridėtinę vertę siekiant įrodyti pažeidimą; 3) ūkio subjektas nutraukė savo dalyvavimą draudžiamame susitarime, išskyrus atvejus, kai, Konkurencijos tarybos vertinimu, dalyvauti draudžiamame susitarime tikslinga siekiant išsaugoti tyrimo vientisumą; 4) ūkio subjektas bendradarbiauja su Konkurencijos taryba; 5) ūkio subjektas nenaikino, neklastojo ir nenuslėpė draudžiamo susitarimo įrodymų arba neatskleidė ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl baudos sumažinimo ar tokio kreipimosi turinio, išskyrus Europos Komisiją ir kitas valstybių narių konkurencijos institucijas ar trečiųjų valstybių konkurencijos institucijas. 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 15) baudų sušvelninimas – atleidimas nuo baudų ir baudų sumažinimas; Projektas 2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 3 straipsnį nauja 11 dalimi: „11. Atleidimas nuo baudų – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, netaikymas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.“ 2. Papildyti 3 straipsnį nauja 12 dalimi: „12. Baudų sumažinimas – baudų, kurios įprastai būtų skiriamos draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, dydžio sumažinimas siekiant jiems atlyginti už bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalį.“ 19 straipsnis. 38 straipsnio pakeitimas Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis. Atleidimas nuo baudų ir jų sumažinimas 1. Ūkio subjektas, kuris yra draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyvis arba yra draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyvis, prašyme atleisti nuo baudos pateikęs Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šį pažeidimą, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 2. Draudžiamo konkurentų susitarimo, nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, arba kito konkurentų susitarimo, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuriuo pažeidžiamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, dalyviui arba draudžiamo ne konkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviui, kuris negali būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį, bauda gali būti sumažinama Vyriausybės tvarka nustatytais dydžiais, jeigu yra visos šios sąlygos: <...> 3. Ūkio subjektas, siekiantis būti atleistas nuo baudos pagal šio straipsnio 1 dalį ar kad jam skiriama bauda būtų sumažinta pagal šio straipsnio 2 dalį, turi pateikti Konkurencijos tarybai prašymą atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti. Reikalavimus, taikomus prašymams, supaprastintiems prašymams atleisti nuo baudos arba baudą sumažinti esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, jų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. <...> 5. Konkurencijos taryba, priimdama šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nurodytą nutarimą, sprendžia, ar buvo laikomasi šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti ūkio subjektą nuo baudos arba baudą sumažinti. <...>.“ Visiškas 16) baudų sušvelninimo programa – programa, susijusi su SESV 101 straipsnio ar atitinkamos nuostatos pagal nacionalinę konkurencijos teisę taikymu, pagal kurią vienas slapto kar


    Atsakyti

  • Miglutė • 2022-09-04 18:12

    civilinės atsakomybės juridinių asmenų ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, išteklių ir mokesčių fondų, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme nurodytų fondų fondų arba finansinių priemonių, kai fondų fondas nesteigiamas, pensijų fondų, investicinių fondų, ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla (nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų, veikiančių per nuolatinę bazę Lietuvos Respublikoje), užsienio juridinių asmenų filialų ir atstovybių, esančių Lietuvos Respublikoje, (toliau – ūkio subjektai) turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Šis įstatymas netaikomas šeimynoms. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 2. Ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip. 3. Lietuvos banko, kitų kredito įstaigų, mokėjimo įstaigų, elektroninių pinigų įstaigų, valiutos keityklų operatorių, finansų maklerio įmonių, investicinių kintamojo kapitalo bendrovių ir jų valdymo įmonių, uždaro tipo investicinių bendrovių ir jų valdymo įmonių, pensijų fondų ir jų valdymo įmonių, investicinių fondų ir jų valdymo įmonių, reguliuojamos rinkos operatoriaus, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo, draudimo įmonių, perdraudimo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą reglamentuoja šis įstatymas, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 Nr. XIII-467, 2017-06-20, paskelbta TAR 2017-06-27, i. k. 2017-10829 4. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su šio Įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1159, 2002-10-29, Žin., 2002, Nr. 112-4967 (2002-11-22) Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) Nr. IX-1712, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3427 (2003-07-25) Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1308, 2007-10-25, Žin., 2007, Nr. 117-4777 (2007-11-15) Nr. X-1822, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5371 (2008-11-29) Nr. XI-552, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6890 (2009-12-28) Nr. XI-724, 2010-04-01, Žin., 2010, Nr. 41-1944 (2010-04-10) Nr. XI-1405, 2011-05-24, Žin., 2011, Nr. 71-3367 (2011-06-11) Nr. XI-1870, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7761 (2011-12-31) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Nr. XII-1043, 2014-07-17, paskelbta TAR 2014-08-04, i. k. 2014-10856 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 2. Apskaitos politika – apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti. 3. Apskaitos registras – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. 4. Buhalterinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti. 5. Buhalterinė sąskaita (toliau – sąskaita) – informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, finansavimo sumoms, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį. 6. Buhalteris profesionalas – asmuo, kuris yra Lietuvos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės auditorius ir (arba) buhalterius vienijančios profesinės organizacijos, priklausančios Tarptautinei buhalterių federacijai, narys. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 7. Buhalterių profesionalų etikos kodeksas – Tarptautinės buhalterių federacijos Tarptautinių etikos normų buhalteriams valdybos parengti ir patvirtinti profesinės etikos principai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 8. Dvejybinis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 9. Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 10. Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 11. Paprastasis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai nedaromas dvejybinis įrašas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 12. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 13. Sąskaitų planas – sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, parodanti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 14. Supaprastinta apskaita – apskaita, tvarkoma darant paprastąjį įrašą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 15. Tarptautiniai apskaitos standartai – kaip jie apibrėžti 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 16. Tarptautiniai viešojo sektoriaus apskaitos standartai – Tarptautinės buhalterių federacijos Viešojo sektoriaus apskaitos standartų valdybos patvirtintos viešojo sektoriaus subjektų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo apskaitoje ir finansinių ataskaitų sudarymo taisyklės. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 17. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 18. Ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 19. Ūkinis įvykis – nuo ūkio subjekto nepriklausantis faktas, keičiantis turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 20. Ūkio subjekto vadovas – juridinio asmens vadovas arba jo administracijos vadovas, arba išteklių ar mokesčių fondą administruojančio (jį tvarkančio) subjekto vadovas, arba ūkio subjekto, kuris neturi vadovo, savininkas, arba mažosios bendrijos atstovas, arba kolektyvinio investavimo subjekto ir pensijų fondo valdymo įmonės vadovas. Ūkinėje bendrijoje ūkio subjekto vadovu laikytinas tikrasis narys, kuris paskirtas vykdyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas valdymo organo pareigas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 21. Vadovaujamos pareigos – juridinio asmens valdymo ir priežiūros organų narių pareigos ir darbuotojų, turinčių viršesnius įgaliojimus duoti pavaldiems asmenims nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su juridinio asmens valdymu ir veikla, pareigos. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 22. Valdymo (vidaus) apskaita – informacijos, reikalingos ūkio subjektui valdyti, rinkimas, sisteminimas, įvertinimas ir pateikimas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 23. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą, arba struktūrinio buhalterinės apskaitos padalinio vadovas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 24. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (toliau – Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatyme (toliau – Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymas) ir kituose teisės aktuose. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. X-1822, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5371 (2008-11-29) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Nr. XI-2163, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4337 (2012-07-14) Nr. XI-2174, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4348 (2012-07-14), atitaisymas skelbtas: Žin., 2012, Nr. 107 3 straipsnis. Bendrieji apskaitos tvarkymo reikalavimai Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų finansinių ataskaitų sudarymą pagal šiuos apskaitos standartus: 1) pagal tarptautinius apskaitos standartus – finansų maklerio įmonės, reguliuojamos rinkos operatorius, Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, draudimo įmonės, perdraudimo įmonės, valdymo įmonės, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą, Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdytojų įstatymą ir Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą, kredito įstaigos, išskyrus kredito unijas; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-467, 2017-06-20, paskelbta TAR 2017-06-27, i. k. 2017-10829 Nr. XIII-1880, 2018-12-20, paskelbta TAR 2019-01-08, i. k. 2019-00233 2) pagal verslo apskaitos standartus arba tarptautinius apskaitos standartus – ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, išskyrus šio straipsnio 1 punkte nurodytus ūkio subjektus, investiciniai fondai, profesinių pensijų fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymą, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kai savo nuožiūra nusprendžia sudaryti finansines ataskaitas arba kai Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas įpareigoja jas sudaryti. Ūkio subjektai, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, privalantys sudaryti konsoliduotąsias finansines ataskaitas, apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų konsoliduotųjų finansinių ataskaitų sudarymą pagal tarptautinius apskaitos standartus; 3) pagal verslo apskaitos standartus – pensijų fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą, ir kredito unijos; 4) pagal viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus – viešojo sektoriaus subjektai. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. X-1823, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5372 (2008-11-29) Nr. XI-1601, 2011-09-22, Žin., 2011, Nr. 121-5707 (2011-10-08) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Nr. XI-2319, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6647 (2012-11-15) Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 31 straipsnis. Metodinis vadovavimas apskaitai 1. Bendrąjį metodinį vadovavimą apskaitai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsižvelgdama į tarptautinius apskaitos standartus, Europos Sąjungos teisę ir tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus, atlieka Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija). 2. Verslo apskaitos standartus tvirtina finansų ministras. Verslo apskaitos standartų rengimo klausimais Finansų ministerijoje sudaromas kolegialus patariamasis organas – Verslo apskaitos standartų komitetas. Verslo apskaitos standartų komitetą sudaro valstybės institucijų, aukštųjų mokyklų, auditorius ir (arba) buhalterius vienijančių profesinių organizacijų atstovai. Šio komiteto sudarymo ir darbo tvarką nustato finansų ministras. Verslo apskaitos standartai turi būti parengti vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir tarptautiniais apskaitos standartais. 3. Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus tvirtina finansų ministras. Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų rengimo klausimais Finansų ministerijoje sudaromas kolegialus patariamasis organas – Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų komitetas. Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų komitetą sudaro valstybės institucijų ir (arba) Lietuvos savivaldybių asociacijos, aukštųjų mokyklų, auditorius ir (arba) buhalterius vienijančių profesinių organizacijų atstovai. Šio komiteto sudarymo ir darbo tvarką nustato finansų ministras. Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartai turi būti parengti pagal tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus ir kitą Tarptautinės buhalterių federacijos Viešojo sektoriaus apskaitos standartų valdybos rengiamą metodiką (nurodymus, studijas). 4. Apibendrintus verslo apskaitos standartų paaiškinimus, suderinusi su Finansų ministerija, teikia ir skelbia, konsultacijas konkrečiais verslo apskaitos standartų klausimais teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota įstaiga. 5. Apibendrintus viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų paaiškinimus teikia ir skelbia, konsultacijas konkrečiais viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų klausimais teikia Finansų ministerija. Papildyta straipsniu: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 4 straipsnis. Reikalavimai apskaitos informacijai Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. 5 straipsnis. Piniginis matas 1. Apskaita tvarkoma ir apskaitos dokumentai surašomi naudojant eurą, o prireikus – ir eurą, ir užsienio valiutą. 2. Ūkio subjektas apskaitos politikoje turi nurodyti, kokios dienos euro ir užsienio valiutos santykį taiko apskaitoje ūkinėms operacijoms ir ūkiniams įvykiams, kurių atlikimas ir buvimas ar rezultatų įforminimas susijęs su užsienio valiuta, perskaičiuoti, ir konkretų euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį. 3. Jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip, ūkio subjektas apskaitos politikoje gali pasirinkti: 1) Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį arba Lietuvos banko skelbiamą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia; 2) kituose visuotinai pripažintuose rinkos informacijos šaltiniuose paskelbtą rinkos euro ir užsienio valiutos santykį. 4. Ūkio subjektas, pasirinkęs šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį, gali taikyti: 1) ūkinio įvykio arba ūkinės operacijos dieną paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį, o jeigu tą dieną euro ir užsienio valiutos santykis nebuvo paskelbtas, – paskutinį paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį arba 2) paskutinį iki ūkinio įvykio arba ūkinės operacijos dienos paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį. 5. Viešojo sektoriaus subjektai taiko šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytame euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinyje paskelbtą šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykį. 6. Ūkio subjektas, pasirinkęs šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį, taiko šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykį. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-1119, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-02, i. k. 2014-13408 Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 ANTRASIS SKIRSNIS APSKAITOS ORGANIZAVIMAS 6 straipsnis. Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas 1. Apskaitos metodų visumą, nustatytą teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas apskaitos tvarkymas ir finansinių ataskaitų sudarymas, lemia ūkio subjekto teisinė forma, ūkio subjekto dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma. 2. Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. 3. Ūkio subjektai apskaitai tvarkyti taiko dvejybinio įrašo būdą. Supaprastintą apskaitą gali pasirinkti: 1) gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla; 2) neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais finansiniais metais; 3) pelno nesiekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais finansiniais metais ir kurių pajamos ir (arba) gautos finansavimo sumos per praėjusius ir užpraeitus finansinius metus neviršijo 30 000 eurų. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1183, 2018-05-24, paskelbta TAR 2018-06-01, i. k. 2018-09074 4. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai sudaromi lietuvių kalba, o prireikus – ir lietuvių, ir užsienio kalbomis. Gauti dokumentai, sudaryti užsienio kalba, prireikus turi būti išversti į lietuvių kalbą. 5. Grynųjų pinigų priėmimo, išmokėjimo, jų apskaitos ir laikymo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 6. Minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę viešojo sektoriaus subjektams nustato Vyriausybė. 7. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo minimalius ir maksimalius ekonominius normatyvus viešojo sektoriaus subjektams nustato Vyriausybė. 8. Viešojo sektoriaus subjektai, išskyrus savivaldybių kontroliuojamus viešojo sektoriaus subjektus, apskaitą tvarko naudodami bendras viešojo sektoriaus finansų valdymo informacines sistemas. 6 straipsnis papildomas 8 dalimi nuo 2020-01-01. 8 dalies redakcija nuo 2022-01-01: 8. Viešojo sektoriaus subjektai apskaitą tvarko naudodami bendras viešojo sektoriaus finansų valdymo informacines sistemas. TAR pastaba. 8 dalis taikoma nuo bendros viešojo sektoriaus finansų valdymo informacinės sistemos įdiegimo viešojo sektoriaus subjekte pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytą perėjimo prie bendrų viešojo sektoriaus finansų valdymo informacinių sistemų naudojimo tvarką dienos. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-2313, 2019-07-11, paskelbta TAR 2019-07-26, i. k. 2019-12395 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 7 straipsnis. Sąskaitų planas 1. Ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, savo veikla siekiantiems pelno, pavyzdinį sąskaitų planą rengia, tvirtina ir Teisės aktų registre skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota įstaiga. 2. Viešojo sektoriaus subjektams privalomąjį bendrąjį sąskaitų planą, kitiems pelno nesiekiantiems ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims pavyzdinį sąskaitų planą rengia, tvirtina ir Teisės aktų registre skelbia Finansų ministerija. 3. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to ūkio subjekto vadovas. 4. Viešojo sektoriaus subjekto, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, sąskaitų planą sudaro biudžetinė įstaiga, kuri viešojo sektoriaus subjektų apskaitą tvarko centralizuotai, ir tvirtina biudžetinės įstaigos, kuri viešojo sektoriaus subjektų apskaitą tvarko centralizuotai, vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1601, 2011-09-22, Žin., 2011, Nr. 121-5707 (2011-10-08) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Nr. XI-2319, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6647 (2012-11-15) 8 straipsnis. Valdymo (vidaus) apskaita Valdymo (vidaus) apskaitą ūkio subjektai pasirenka savarankiškai. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) 9 straipsnis. Apskaitos politika 1. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis arba verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais, reglamentuojančiais apskaitą ir finansinę atskaitomybę. 2. Ūkio subjekto vadovo patvirtintoje apskaitos politikoje turi būti nurodoma: 1) ūkio subjekto apskaitai taikomi apskaitos standartai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys apskaitą ir finansinę atskaitomybę; 2) finansinių ataskaitų rinkinio sudėtis ir finansinėms ataskaitoms sudaryti taikomi apskaitos principai; 3) apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir (ar) pinigų srautus. 3. Viešojo sektoriaus subjekto, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, apskaitos politiką parenka, suderinęs su viešojo sektoriaus subjektu, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, tvirtina ir įgyvendina biudžetinės įstaigos, kuri viešojo sektoriaus subjektų apskaitą tvarko centralizuotai, vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 10 straipsnis. Apskaitos tvarkymas 1. Ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. 2. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 9 dalyse nustatytus atvejus. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1183, 2018-05-24, paskelbta TAR 2018-06-01, i. k. 2018-09074 3. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti asmenys turi atitikti šio įstatymo 102 straipsnyje nustatytus reikalavimus. 4. Viešojo sektoriaus subjektų apskaita tvarkoma šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka arba centralizuotai. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 5. Mažosios bendrijos apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti tos bendrijos narys. 6. Individualios įmonės apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti tos įmonės savininkas. 7. Ūkininko ūkio apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti pats ūkininkas arba ūkininko partneriai. 8. Gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti pats gyventojas. 9. Pelno nesiekiančio ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens supaprastintą apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti to juridinio asmens valdymo organo narys arba dalyvis. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-1183, 2018-05-24, paskelbta TAR 2018-06-01, i. k. 2018-09074 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1159, 2002-10-29, Žin., 2002, Nr. 112-4967 (2002-11-22) Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) Nr. IX-1619, 2003-06-10, Žin., 2003, Nr. 61-2771 (2003-06-27) Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Nr. XI-2163, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4337 (2012-07-14) Nr. XI-2174, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4348 (2012-07-14), atitaisymas skelbtas: Žin., 2012, Nr. 107 Nr. XII-1726, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08377 101 straipsnis. Buhalteris profesionalas 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota įstaiga tvarko ir skelbia savo interneto svetainėje buhalterių profesionalų sąrašą ir nustato įrašymo į šį sąrašą ir išbraukimo iš jo tvarką. 2. Buhalteris profesionalas teikia buhalterių profesionalų sąrašui tvarkyti reikalingą informaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai įstaigai jos nustatyta tvarka. Papildyta straipsniu: Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 102 straipsnis. Reikalavimai apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui Pakeistas straipsnio pavadinimas: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 1. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės vadovaujamas pareigas einančiais asmenimis, dalyviais arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu negali būti asmenys, kurie buvo pripažinti kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, kol teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 2. Apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę bendrosios civilinės atsakomybės draudimu. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaroma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 3. Metinė bendrosios civilinės atsakomybės draudimo suma turi būti ne mažesnė kaip 2 900 eurų. TAR pastaba. 2 dalies nuostatos taikomos nuo 2015 m. sausio 1 d. naujai sudaromoms bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartims. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-1126, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-03, i. k. 2014-13623 Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 4. Apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo privalo būti apsidraudę bendrosios civilinės atsakomybės draudimu visą apskaitos paslaugų teikimo laikotarpį. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 Įstatymas papildytas straipsniu : Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 103 straipsnis. Centralizuotas viešojo sektoriaus subjektų apskaitos tvarkymas 1. Centralizuoto viešojo sektoriaus subjektų apskaitos organizavimo tvarką nustato Vyriausybė. 2. Sprendimą dėl viešojo sektoriaus subjektų, kurių apskaita tvarkoma centralizuotai, ir dėl biudžetinės (biudžetinių) įstaigos (įstaigų), kuri (kurios) centralizuotai tvarko viešojo sektoriaus subjektų apskaitą, gali priimti: 1) dėl Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, Vyriausybės atstovų įstaigos, atitinkamo ministro valdymo sritims priskirtų įstaigų prie ministerijos ir šių subjektų kontroliuojamų viešojo sektoriaus subjektų – Vyriausybė; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-2238, 2019-06-13, paskelbta TAR 2019-06-27, i. k. 2019-10360 2) dėl savivaldybių kontroliuojamų viešojo sektoriaus subjektų – savivaldybių tarybos; 3) dėl šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nenurodytų viešojo sektoriaus subjektų – atitinkamo viešojo sektoriaus subjekto vadovas. 3. Kai viešojo sektoriaus subjektų apskaita tvarkoma centralizuotai, viešojo sektoriaus subjekto vadovo ir centralizuotai apskaitą tvarkančios biudžetinės įstaigos vadovo funkcijos, pareigos ir atsakomybė nustatomos rašytinėje sutartyje, atsižvelgiant į centralizuotai atliekamų funkcijų apimtį. Šios sutarties tipinę formą tvirtina Vyriausybė. Papildyta straipsniu: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 11 straipsnis. Atsakomybė už buhalterinių įrašų teisingumą 1. Už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. 2. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančio asmens atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudaromoje su užsakovu. Prie sutarties pridedama apskaitos paslaugas teikiančios įmonės arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančio asmens bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis. 3. Centralizuotai apskaitą tvarkančios biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, kurią sudaro viešojo sektoriaus subjektas, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, ir centralizuotai apskaitą tvarkanti biudžetinė įstaiga. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Straipsnio pakeitimai: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 TREČIASIS SKIRSNIS APSKAITOS DOKUMENTAI IR APSKAITOS REGISTRAI. KLAIDŲ TAISYMAS Skirsnio pavadinimas keistas: Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 12 straipsnis. Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas 1. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. 2. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 3. Nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (energijos, dujų, ryšių, nuomos ir kitų) teikimo pagal sutartis arba paslaugų, įgytų naudojantis telekomunikacijų įranga, praėjusio laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos. Ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) ne ilgesnio kaip du mėnesiai laikotarpio nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų teikimo apskaitos dokumentai. 4. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 13 straipsnis. Apskaitos dokumentų rekvizitai 1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. 2. Kituose teisės aktuose atskirų rūšių apskaitos dokumentams gali būti papildomai nustatyti privalomi rekvizitai. Reikalavimus mokesčiams apskaičiuoti naudojamiems apskaitos dokumentams, įskaitant šių dokumentų gaminimo ir platinimo tvarką, nustato Vyriausybė. 3. Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. 4. Ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims suteiktų nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (gyvenamųjų patalpų nuomos, šalto ir karšto vandens, elektros ir šilumos energijos, dujų tiekimo ir komunalinių paslaugų) apskaitos dokumentuose bei telekomunikacijų paslaugų gavėjams, taip pat paslaugų, įgytų naudojantis telekomunikacijų įranga, gavėjams išrašytuose apskaitos dokumentuose turi būti nurodyti šie privalomi rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, suteikusio paslaugas, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) paslaugų gavėjo pavadinimas; 5) paslaugų pavadinimai; 6) suteiktų paslaugų vertė pinigais ir (arba) jų kiekis atitinkamais mato vienetais. 5. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai kasos aparato kvitui neprivalomi. 6. Degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų ir suskystintų dujų, skirtų naudoti kaip degalai) pirkėjams, kai jie pagal pirkimo–pardavimo sutartis atsiskaito ne banko kortele, išrašytuose apskaitos dokumentuose turi būti nurodyti šie privalomi rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) pirkėjo pavadinimas; 5) parduotų degalų pavadinimas, jų kiekis atitinkamais mato vienetais ir pardavimo piniginė išraiška. 7. Neteko galios nuo 2016-01-01 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 8. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai, sąskaitai faktūrai. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-679, 2001-12-21, Žin., 2001, Nr. 110-3995 (2001-12-29) Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) 14 straipsnis. Apskaitos dokumentų pasirašymas 1. Ūkio subjekto vadovas nustato apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka. Kai pagal sutartį apskaitą tvarko apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, dokumentų pasirašymo tvarka nustatoma sutartyje, sudaromoje su užsakovu. 2. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai. 3. Kai viešojo sektoriaus subjekto apskaita tvarkoma centralizuotai, apskaitos dokumentų pasirašymo tvarka nustatoma rašytinėje sutartyje, kurią sudaro viešojo sektoriaus subjektas, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, ir centralizuotai apskaitą tvarkanti biudžetinė įstaiga. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Straipsnio pakeitimai: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 15 straipsnis. Patikslinamieji apskaitos dokumentai 1. Kai prekės grąžinamos, nukainojamos, parduodamos su nuolaida, kai suteikiamos apyvartos nuolaidos, taip pat kai taisomos apskaitos dokumentų, kuriais įforminamos pirkimo–pardavimo operacijos, išrašymo metu padarytos, bet vėliau pastebėtos klaidos ir kitais atvejais rašomi patikslinamieji apskaitos dokumentai. Patikslinamieji pinigų apskaitos dokumentai nesurašomi. Patikslinamąjį apskaitos dokumentą surašo ūkio subjektas, kuris surašė apskaitos dokumentą, kurį reikia tikslinti, arba šalių susitarimu ūkio subjektas, kuris gavo šį apskaitos dokumentą. 2. Patikslinamajame apskaitos dokumente, be šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų rekvizitų, nurodomas tikslinamo dokumento pavadinimas ir jo surašymo data. Apyvartos nuolaidos suteikimo atveju surašytame patikslinamajame apskaitos dokumente nurodomas nuolaidos teikimo laikotarpis ir to laikotarpio apyvartos suma, nuo kurios teikiama nuolaida, o tikslinamo dokumento pavadinimas ir jo surašymo data nenurodomi. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1188, 2010-11-30, Žin., 2010, Nr. 145-7438 (2010-12-11) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 16 straipsnis. Apskaitos registrai 1. Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. 2. Apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius. Kai viešojo sektoriaus subjekto apskaita tvarkoma centralizuotai, apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nustato biudžetinė įstaiga, kuri viešojo sektoriaus subjektų apskaitą tvarko centralizuotai. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 3. Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo asmeniškai arba saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu. 4. Apskaitos registrai gali būti sudaromi rankiniu būdu arba techninėmis priemonėmis. 5. Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir atvejais viešojo sektoriaus subjektai ir ūkio subjektai, sudarydami apskaitos registrus techninėmis priemonėmis, vadovaujasi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos parengta standartinės apskaitos duomenų rinkmenos technine specifikacija ir techniniais reikalavimais, pagal kuriuos vidaus ir išorės apskaitos dokumentų informacijos naudotojams apskaitos dokumentų duomenys būtų teikiami standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje. Pastaba. 5 dalis įsigalioja 2016-01-01. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 17 straipsnis. Finansinės ataskaitos Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) 18 straipsnis. Klaidų taisymas 1. Pinigų apskaitos dokumentus taisyti draudžiama. Jeigu padaryta klaida, pinigų apskaitos dokumentas anuliuojamas ir laikomas negaliojančiu, po to surašomas naujas pinigų apskaitos dokumentas. 2. Visuose apskaitos dokumentuose draudžiama taisyti dokumento surašymo datą. 3. Apskaitos dokumentuose galima taisyti kiekį, sumą ir tekstą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą apskaitos dokumento rekvizitą. Taisant klaidą, klaidingas tekstas arba skaičius perbraukiamas taip, kad galima būtų juos perskaityti, ir įrašomas teisingas tekstas arba skaičius. Šalia ištaisyto įrašo pasirašo taisomą apskaitos dokumentą pasirašę asmenys ir nurodoma taisymo data. Tokie taisymai daromi tik dokumento surašymo metu. 4. Klaidos apskaitos registruose gali būti taisomos taip, kad būtų galima nustatyti padarytą taisymą, prireikus surašant buhalterinę pažymą. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) KETVIRTASIS SKIRSNIS APSKAITOS DOKUMENTŲ IR APSKAITOS REGISTRŲ SAUGOJIMAS 19 straipsnis. Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka 1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis. 3. Likviduotų ūkio subjektų apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi Dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka. 4. Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. 5. Jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui. 6. Kai viešojo sektoriaus subjekto apskaita tvarkoma centralizuotai, viešojo sektoriaus subjekto vadovo ir centralizuotai apskaitą tvarkančios biudžetinės įstaigos vadovo pareigos, nurodytos šio straipsnio 1–5 dalyse, nustatomos rašytinėje sutartyje, kurią sudaro viešojo sektoriaus subjektas, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, ir centralizuotai apskaitą tvarkanti biudžetinė įstaiga. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. X-1822, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5371 (2008-11-29) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) 20 straipsnis. Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų dingimo ir paėmimo įforminimas 1. Jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Valstybės institucijos ir įstaigos, turinčios teisę įstatymų nustatyta tvarka paimti ūkio subjektų apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, gali juos paimti jų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, surašiusios dokumentų paėmimo aktą. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) PENKTASIS SKIRSNIS ATSAKOMYBĖ UŽ APSKAITOS ORGANIZAVIMĄ, APSKAITOS DOKUMENTŲ IR APSKAITOS REGISTRŲ IŠSAUGOJIMĄ IR JŲ DUOMENŲ TEIKIMĄ. KOMERCINĖ PASLAPTIS Pakeistas skirsnio pavadinimas: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 21 straipsnis. Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą 1. Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. 2. Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. 3. Kai viešojo sektoriaus subjekto apskaita tvarkoma centralizuotai, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta atsakomybė tenka biudžetinės įstaigos, kuri viešojo sektoriaus subjektų apskaitą tvarko centralizuotai, vadovui, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, kurią sudaro viešojo sektoriaus subjektas, kurio apskaita tvarkoma centralizuotai, ir centralizuotai apskaitą tvarkanti biudžetinė įstaiga. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Straipsnio pakeitimai: Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 22 straipsnis. Komercinė paslaptis Apskaitos informacija, kuri nenurodoma finansinėse ataskaitose ir metiniame pranešime arba veiklos ataskaitoje, neskelbiama. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) ŠEŠTASIS SKIRSNIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 23 straipsnis. Atsakomybė Asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 24 straipsnis. Neteko galios nuo 2008-09-01. Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) 25 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas 1. Įstatymas įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d., išskyrus 3 straipsnio 3 dalį. 2. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d. 3. Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostata įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. 4. Įsigaliojus šiam Įstatymui, netenka galios: 1) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas (Žin., 1992, Nr. 20-588); 2) Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1995, Nr. 83-1882); 3) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10, 20 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 18-463); 4) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 64-1509); 5) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9, 10 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 126-2949); 6) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 64-1509); 7) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1, 2, 9, 10, 16, 17, 21 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 68-1981); 8) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 90-2644); 9) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1 straipsnio papildymo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 108-3130); 10) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 52-1488); 11) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 85-2970). 5. Iki apskaitos standartų įsigaliojimo galioja Vyriausybės ir Finansų ministerijos išleisti teisės aktai, reglamentuojantys buhalterinės apskaitos tvarkymą. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) 26 straipsnis. Įstatymo taikymas Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei Dvejus metus nuo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos dienos šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nuoroda į Europos Sąjungos valstybę narę apima Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę. TAR pastaba. Papildymas 26 straipsniu įsigalioja Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos dieną. Papildyta straipsniu: Nr. XIII-2056, 2019-04-11, paskelbta TAR 2019-04-24, i. k. 2019-06692 Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS '> '> '> VALDAS ADAMKUS Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 1. 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEB, grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 21). 2. 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 609). 3. 2008 m. lapkričio 3 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1126/2008, priimantis tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002 (OL 2008 L 320, p. 1). Įstatymas papildytas priedu: Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) Priedo pakeitimai: Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-679, 2001-12-21, Žin., 2001, Nr. 110-3995 (2001-12-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1159, 2002-10-29, Žin., 2002, Nr. 112-4967 (2002-11-22) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Šis Įstatymas neteko galios nuo 2003 m. sausio 1 d. Tai nusako: Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 6, 10 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 6, 10 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1619, 2003-06-10, Žin., 2003, Nr. 61-2771 (2003-06-27) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. 5. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 10, 12, 13, 18 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1712, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3427 (2003-07-25) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS 7. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 25 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO BEI PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU ĮSTATYMAS 8. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 14, 17, 19, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2007 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2008 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis įsigalioja tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. Pakeitimas: Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1823, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5372 (2008-11-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 14, 17, 19, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO 3 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 9. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1308, 2007-10-25, Žin., 2007, Nr. 117-4777 (2007-11-15) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO Šis įstatymas įsigalioja Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. nuo 2008 m. kovo 1 d. 10. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 17, 18, 19, 22 STRAIPSNIŲ BEI PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR 24 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnyje išdėstyto Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, šio įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalis ir 4 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2008 m. rugsėjo 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnyje išdėstyto Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 8 dalis, šio įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys ir 4 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. 11. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1822, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5371 (2008-11-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai įsigalioja tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. 12. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-552, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6890 (2009-12-28) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 13. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-724, 2010-04-01, Žin., 2010, Nr. 41-1944 (2010-04-10) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2010 m. liepos 1 d. Iki šio įstatymo įsigaliojimo savivaldybių valdybų sprendimais, merų potvarkiais ar savivaldybių tarybų sprendimais įsteigtoms šeimynoms šio įstatymo nuostatos taikomos nuo šių šeimynų perregistravimo Juridinių asmenų registre. 14. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1188, 2010-11-30, Žin., 2010, Nr. 145-7438 (2010-12-11) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. 15. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1405, 2011-05-24, Žin., 2011, Nr. 71-3367 (2011-06-11) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 16. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1601, 2011-09-22, Žin., 2011, Nr. 121-5707 (2011-10-08) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 3 IR 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. 17. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1870, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7761 (2011-12-31) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. sausio 1 d. 19. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 STRAIPSNIŲ, TREČIOJO, PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 10(1) IR 10(2) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnį ir šio įstatymo 16 straipsniu keičiamo 16 straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis dėl Verslo apskaitos standartų rengimo klausimais įstaigoje sudaromo kolegialaus patariamojo organo – Apskaitos standartų komiteto – įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 16 straipsniu keičiamo 16 straipsnio 5 dalis įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Šis įstatymas ir jo įsigaliojimas keistas: 19.1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2174, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4348 (2012-07-14) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 STRAIPSNIŲ, TREČIOJO, PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 10(1) IR 10(2) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO 2, 8 IR 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2012, Nr. 107 (2012-09-14) 19.2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1726, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08377 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 straipsnių, trečiojo, penktojo skirsnių pavadinimų ir priedo pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 10-1 ir 10-2 straipsniais įstatymo Nr. XI-1988 8, 23 straipsnių pakeitimo ir 9 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 20. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2163, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4337 (2012-07-14) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. rugsėjo 1 d. 21. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2319, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6647 (2012-11-15) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 3 IR 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. 22. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1043, 2014-07-17, paskelbta TAR 2014-08-04, i. k. 2014-10856 LIETUVOS RESPUBLIKOS BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO NR. IX-574 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2014 m. lapkričio 1 d. Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1119, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-02, i. k. 2014-13408 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 5 straipsnio pakeitimo įstatymas 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1126, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-03, i. k. 2014-13623 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10-2 straipsnio pakeitimo įstatymas 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1480, 2014-12-18, paskelbta TAR 2014-12-31, i. k. 2014-21141 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1726, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08377 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 straipsnių,


    Atsakyti

  • Greta • 2022-09-04 18:10

    Įsigaliojus (2022-05-01) įstatymui Nr. XIV-680, kituose teisės aktuose: 1) vartojama sąvoka „buhalterinė apskaita“ atitinka įstatyme Nr. XIV-680 vartojamą sąvoką „finansinė apskaita“; 2) vartojama sąvoka „vyriausiasis buhalteris (buhalteris)“ atitinka įstatyme Nr. XIV-680 vartojamą sąvoką „apskaitą tvarkantis asmuo“; 3) nuorodos į Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą laikomos nuorodomis į Finansinės apskaitos įstatymą, nuorodos į verslo apskaitos standartus laikomos nuorodomis į Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIV-680, 2021-11-23, paskelbta TAR 2021-12-03, i. k. 2021-25145 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 pakeitimo įstatymas Nauja redakcija nuo 2022-05-01: Nr. XIV-680, 2021-11-23, paskelbta TAR 2021-12-03, i. k. 2021-25145 LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSINĖS APSKAITOS ĮSTATYMAS 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 Vilnius I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti finansinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą siekiant užtikrinti finansinės apskaitos informacijos tinkamumą ataskaitoms parengti ir subjekto ar informacijos vartotojų ekonominiams sprendimams priimti. 2. Šis įstatymas nustato ūkinių operacijų registravimo ir pagrindimo reikalavimus, finansinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą. 3. Šis įstatymas taikomas šiems subjektams: 1) ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, išskyrus šeimynas; 2) neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims; 3) išteklių ir mokesčių fondams; 4) Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme nurodytiems fondų fondams arba finansinėms priemonėms, kai fondų fondas nesteigiamas (toliau – fondų fondas); 5) pensijų fondams; 6) investiciniams fondams; 7) gyventojams, kurie vykdo ekonominę veiklą, įskaitant individualią veiklą (toliau – ekonominė veikla); 8) užsienio juridinių asmenų ar kitokių užsienio valstybės organizacijų, pagal Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės įstatymus pripažįstamų teisės subjektu, filialams ir atstovybėms Lietuvos Respublikoje. 4. Lietuvos banko finansinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą reglamentuoja šis įstatymas, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys Lietuvos banko veiklą, nenustato kitaip. 5. Šio įstatymo nuostatos suderintos su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Didžioji knyga – suvestinis finansinės apskaitos registras, kuriame kaupiami duomenys iš kitų finansinės apskaitos registrų ir apskaičiuojami ataskaitinio laikotarpio pradžios ir pabaigos didžiosios knygos sąskaitų likučiai, jų padidėjimo ir sumažėjimo per ataskaitinį laikotarpį sumos. 2. Didžiosios knygos sąskaita (toliau – sąskaita) – informacijos apie ūkines operacijas grupavimo straipsnis, pagal kurį subjekto pasirinktu arba teisės aktuose, reglamentuojančiuose finansinės apskaitos tvarkymo reikalavimus, nustatytu detalumu finansinės apskaitos registruose kaupiama ir grupuojama informacija subjekto turtui, nuosavam kapitalui arba grynajam turtui, finansavimo sumoms, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti. 3. Didžiosios knygos sąskaitų planas (toliau – sąskaitų planas) – subjekto naudojamų sąskaitų sąrašas. 4. Dvejybinis įrašas – finansinės apskaitos registro įrašas, kai tos pačios ūkinės operacijos vertė įrašoma į vieną sąskaitą (sąskaitas), o jai lygi priešinga suma – į kitą (kitas) sąskaitą (sąskaitas). 5. Finansinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų pagrindimo, vertinimo, registravimo sistema, skirta gauti finansinei informacijai, reikalingai finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos), mokesčių deklaracijoms ir kitoms ataskaitoms, kuriose pateikiama finansinė informacija (toliau kartu – ataskaitos), parengti ir (arba) informacijos vartotojų ekonominiams sprendimams priimti. 6. Finansinės apskaitos dokumentas (toliau – apskaitos dokumentas) – ūkinę operaciją patvirtinanti tekstinė informacija, nepaisant jos parengimo ar pateikimo būdo, formos ir laikmenos. 7. Finansinės apskaitos informacinė sistema (toliau – apskaitos informacinė sistema) – veiklos valdymo informacinė sistema, skirta apskaitai tvarkyti ir (arba) ataskaitoms rengti, neįskaitant kompiuterio programų paketuose esančių skaičiuoklių. 8. Finansinės apskaitos registras (toliau – apskaitos registras) – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų suvestinė, kurioje užregistruoti ir (arba) apibendrinti ūkinių operacijų duomenys, nepaisant jos sudarymo būdo, formos ir laikmenos. 9. Inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir jų faktinių likučių palyginimas su apskaitos registrų duomenimis. 10. Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų, už kurias subjektas privalo arba privalės ateityje atsiskaityti turtu arba paslaugomis ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti. 11. Nuosavas kapitalas – subjekto turto dalis, liekanti iš viso turto atėmus įsipareigojimus. 12. Paprastasis įrašas – įrašas apskaitos registre, kai nedaromas dvejybinis įrašas. 13. Subjekto vadovas: 1) juridinio asmens vadovas arba jo administracijos vadovas; 2) išteklių, mokesčių fondą ar fondų fondą administruojančio (jį tvarkančio) subjekto vadovas; 3) subjekto, kuris neturi vadovo, savininkas arba mažosios bendrijos atstovas; 4) kolektyvinio investavimo subjektą ar pensijų fondą valdančios valdymo įmonės vadovas; 5) ūkinės bendrijos tikrasis narys, paskirtas atlikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas valdymo organo pareigas; 6) asociacijos, labdaros ir paramos fondo valdymo organo narys, paskirtas atlikti Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas valdymo organo pareigas. 14. Supaprastinta finansinė apskaita (toliau – supaprastinta apskaita) – apskaita, tvarkoma darant paprastąjį įrašą. 15. Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai – tarptautiniai apskaitos standartai, kaip jie apibrėžti Reglamente (EB) Nr. 1606/2002. 16. Tarptautiniai viešojo sektoriaus apskaitos standartai – Tarptautinės buhalterių federacijos Viešojo sektoriaus apskaitos standartų valdybos patvirtinti viešojo sektoriaus subjektų ūkinių operacijų registravimo apskaitoje ir finansinių ataskaitų parengimo principai. 17. Turtas – vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. 18. Ūkinė operacija – subjekto veikla arba nuo subjekto priklausantis ar nepriklausantis įvykis, keičiantis turto ir (arba) nuosavo kapitalo arba grynojo turto, finansavimo sumų, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų dydį ir (arba) struktūrą. 19. Vadovaujamos pareigos – juridinio asmens valdymo ir priežiūros organų narių pareigos ir darbuotojų, turinčių įgaliojimus duoti pavaldiems asmenims nurodymus, priimti reikšmingus sprendimus, susijusius su juridinio asmens valdymu ir veikla, pareigos. 20. Veiklos valdymo informacinė sistema – visuma organizacinių, techninių ir programinių priemonių, skirtų subjekto vykdomos veiklos procesams koordinuoti, automatizuoti ir efektyvinti bei su šiais procesais susijusiai informacijai kaupti ir apdoroti. 21. Vidaus kontrolė – visuma subjekto nusistatytų kontrolės priemonių, kuriomis užtikrinamas bent šių apskaitai keliamų reikalavimų laikymasis: 1) laiku ir teisingai parengti apskaitos dokumentus; 2) laiku ir teisingai užregistruoti ūkines operacijas; 3) apsaugoti prieigas prie apskaitos informacinių sistemų ir apskaitos registrų; 4) faktiniais turto ir įsipareigojimų likučiais pagrįsti apskaitos registrų duomenis; 5) saugoti apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, o juos praradus arba sugadinus – atkurti. 22. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme. 23. Kai šiame įstatyme teikiamos nuorodos į tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus, viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus, vartojama sąvoka „standartai“. 3 straipsnis. Bendrieji ūkinių operacijų pagrindimo ir registravimo reikalavimai 1. Ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais. 2. Visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose. 3. Ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ūkinės operacijos dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų parengimo dienos, o grynaisiais pinigais atliekamos ūkinės operacijos (toliau – grynųjų pinigų operacijos) – ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną. 4. Apskaita tvarkoma darant dvejybinį įrašą, išskyrus atvejus, kai šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti subjektai pasirenka supaprastintą apskaitą. 5. Duomenys apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose išreiškiami eurais, o prireikus – ir eurais, ir užsienio valiuta. 4 straipsnis. Subjektai, turintys teisę pasirinkti supaprastintą apskaitą Supaprastintą apskaitą gali pasirinkti: 1) gyventojai, kurie vykdo ekonominę veiklą; 2) neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais finansiniais metais; 3) pelno nesiekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais finansiniais metais ir kurių pajamos ir (arba) gautos finansavimo sumos per praėjusius ir užpraeitus finansinius metus neviršijo 30 000 eurų, išskyrus juridinius asmenis, priskiriamus viešojo sektoriaus subjektams, taip pat religines bendruomenes, bendrijas ir centrus; 4) religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, kurių pajamos iš ūkinės komercinės veiklos per praėjusius finansinius metus neviršijo 15 000 eurų. 5 straipsnis. Euro ir užsienio valiutos santykis 1. Subjektai turi pasirinkti, kokios dienos euro ir užsienio valiutos santykį taiko apskaitoje ūkinių operacijų, kurių atlikimas ir buvimas ar rezultatų įforminimas susijęs su užsienio valiuta, sumoms perskaičiuoti, ir konkretų euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį. 2. Subjektai gali pasirinkti: 1) Europos Centrinio Banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį arba Lietuvos banko paskelbtą orientacinį euro ir užsienio valiutos santykį tais atvejais, kai orientacinio euro ir užsienio valiutos santykio Europos Centrinis Bankas neskelbia, arba 2) kituose visuotinai pripažintuose rinkos informacijos šaltiniuose paskelbtą rinkos euro ir užsienio valiutos santykį. 3. Subjektai, pasirinkę šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį, gali taikyti: 1) ūkinės operacijos dieną paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį, o jeigu tą dieną euro ir užsienio valiutos santykis nebuvo paskelbtas, – paskutinį paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį arba 2) paskutinį iki ūkinės operacijos dienos paskelbtą euro ir užsienio valiutos santykį. 4. Viešojo sektoriaus subjektai taiko šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytame euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinyje paskelbtą šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykį. 5. Subjektai, pasirinkę šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykio paskelbimo šaltinį, taiko šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą euro ir užsienio valiutos santykį. II SKYRIUS APSKAITOS DOKUMENTAI IR APSKAITOS REGISTRAI 6 straipsnis. Apskaitos dokumentų parengimas, pateikimas ir priėmimas 1. Apskaitos dokumentai parengiami ūkinės operacijos metu arba jai įvykus ar pasibaigus ir pateikiami (išsiunčiami) gavėjui nedelsiant, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos po įvykusios ar pasibaigusios ūkinės operacijos dienos. 2. Už nuolatinio pobūdžio paslaugų teikimą ekonominės veiklos nevykdantiems fiziniams asmenims apskaitos dokumentai šalių susitarimu gali būti nerengiami. 3. Elektroniniai apskaitos dokumentai jų gavėjams teikiami elektroninį apskaitos dokumentą parengusio subjekto pasirinktomis priemonėmis, kai yra išankstinis apskaitos dokumento gavėjo sutikimas, išskyrus atvejus, kai elektroniniai apskaitos dokumentai, teikiami šio straipsnio 4 dalyje nurodytiems subjektams, atitinka Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standartą ar teikiami naudojantis informacinės sistemos „E. sąskaita“ priemonėmis. Elektroninis apskaitos dokumentas suprantamas kaip apskaitos dokumentas, parengtas, perduotas ir gautas tokiu elektroniniu formatu, kuris sudaro galimybę jį apdoroti automatiniu ir elektroniniu būdu. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais viešojo sektoriaus subjektams ir kitiems subjektams, kurie yra perkančiosios organizacijos, teikiami tik elektroniniai apskaitos dokumentai ir šiuos dokumentus viešojo sektoriaus subjektai ir kiti subjektai, kurie yra perkančiosios organizacijos, priima ir apdoroja naudodamiesi informacinės sistemos „E. sąskaita“ priemonėmis. 7 straipsnis. Apskaitos dokumentams taikomi reikalavimai 1. Apskaitos dokumente, kuriuo pagrindžiama tarp dviejų arba daugiau subjektų, taip pat tarp subjekto ir ekonominės veiklos nevykdančio fizinio asmens įvykusi ūkinė operacija, nurodoma ši privaloma informacija: 1) subjekto, atlikusio ūkinę operaciją, pavadinimas (vardas, pavardė), juridinio asmens kodas; 2) apskaitos dokumento parengimo data; 3) ūkinės operacijos turinys; 4) ūkinės operacijos laikotarpis arba data, jeigu apskaitos dokumento parengimo data nesutampa su ūkinės operacijos laikotarpiu arba data; 5) ūkinės operacijos rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Kai ūkinės operacijos rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) apskaitos dokumento pavadinimas ir apskaitos dokumento gavėjo pavadinimas (vardas, pavardė), juridinio asmens kodas, išskyrus atvejus, kai pagal mokesčių įstatymus ar jų pagrindu priimtus teisės aktus ši informacija nėra privaloma; 7) kita informacija, nustatyta mokesčių įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose teisės aktuose. 2. Kitais atvejais, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, apskaitos dokumente, kuriuo pagrindžiama ūkinė operacija, pateikiama informacija, pagal kurią galima nustatyti ūkinės operacijos laikotarpį arba datą, turinį ir sumą. Subjektas prireikus turi pagrįsti apskaičiuotą ūkinės operacijos sumą. 3. Apskaitos dokumente, kuriuo pagrindžiama grynųjų pinigų operacija, be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, privalo būti nurodyta asmens (asmenų), kuris (kurie) turi teisę parengti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (vardai) arba pirmoji (pirmosios) vardo (vardų) raidė (raidės), pavardė (pavardės), parašas (parašai) ir grynuosius pinigus gavusio asmens vardas arba pirmoji vardo raidė, pavardė, parašas. Šis reikalavimas netaikomas, kai pagal mokesčių įstatymus ar jų pagrindu priimtus teisės aktus šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta informacija nėra privaloma ir (arba) grynųjų pinigų operacijos atliekamos naudojant finansų įstaigos savitarnos įrenginį. 4. Apskaitos dokumentai, kai jie turi būti pasirašyti, pasirašomi 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB, ir Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymo nustatyta tvarka arba asmeniškai. 5. Apskaitos dokumentus, kuriais pagrindžiamos pinigais atliekamos ūkinės operacijos, taisyti draudžiama. Jeigu apskaitos dokumente, kuriuo pagrindžiama pinigais atliekama ūkinė operacija, padaroma klaida, parengiamas naujas apskaitos dokumentas. Apskaitos dokumentas, kuriame padaryta klaida, laikomas negaliojančiu ir saugomas kartu su kitais ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentais. 6. Mokesčiams apskaičiuoti naudojamiems apskaitos dokumentams taikomus reikalavimus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 7. Šiame straipsnyje nurodyta apskaitos dokumentuose privaloma informacija neprivaloma užsienio subjektų rengiamiems apskaitos dokumentams. 8 straipsnis. Apskaitos registrams taikomi reikalavimai 1. Apskaitos registrų skaičių, sudarymo būdą ir formą pasirenka subjektai. Kiekviename subjekte, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus supaprastintą apskaitą pasirinkusius subjektus, nepriklausomai nuo pasirinktų sudaryti apskaitos registrų, turi būti sudaroma didžioji knyga. Jeigu subjektas atlieka grynųjų pinigų operacijas, turi būti sudaromas grynųjų pinigų apskaitos registras. 2. Darant įrašą apskaitos registre nurodoma ši informacija: 1) ūkinės operacijos laikotarpis arba data ir užregistravimo apskaitos registre data; 2) įrašo unikalus numeris, kai apskaita tvarkoma naudojant apskaitos informacinę sistemą; 3) ūkinės operacijos turinys; 4) dvejybiniu įrašu pagal sąskaitas arba paprastuoju įrašu įrašyta suma; 5) nuoroda į apskaitos dokumentą. 3. Didžioji knyga ir grynųjų pinigų apskaitos registras nepasirašomi, jeigu laikomasi bent vieno iš šių reikalavimų: 1) apskaitos registre įrašas yra nekeičiamas ir identifikuojamas jį arba, kai įrašas atliekamas automatiškai, su juo susijusį įrašą padaręs ir (arba) patvirtinęs asmuo, įrašo padarymo data; 2) apskaitos registre pakeitus arba pašalinus įrašą, identifikuojamas pakeitimą padaręs ir (arba) patvirtinęs asmuo, įrašo pakeitimo arba pašalinimo padarymo data ir išsaugoma prieš įrašo pakeitimą arba pašalinimą buvusi šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija. 4. Kitais atvejais, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, didžioji knyga ir grynųjų pinigų apskaitos registras turi būti pasirašomi subjekto vadovo nustatyta tvarka. 5. Kai subjekto ūkinių operacijų informacija kaupiama ir (arba) apskaitos registrai sudaromi ir saugomi keliose veiklos valdymo informacinėse sistemose ir (arba) kituose subjektuose, įrašai subjekto apskaitos registruose gali būti daromi nurodant ūkinių operacijų, užregistruotų kitose veiklos valdymo informacinėse sistemose ir (arba) kituose subjektuose, sumas ne rečiau kaip kartą per ketvirtį, jeigu tokios sumos gali būti pagrįstos šio įstatymo nustatyta tvarka. 9 straipsnis. Standartinė apskaitos duomenų rinkmena Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyti subjektai, kurie apskaitą tvarko apskaitos informacinėse sistemose, turi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka užtikrinti galimybę savo apskaitos duomenis į valstybės informacinę sistemą – išmaniąją mokesčių administravimo informacinę sistemą (i.MAS) teikti standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje. Standartinė apskaitos duomenų rinkmena yra informacijos apie ūkines operacijas pateikimo forma pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos parengtą standartinės apskaitos duomenų rinkmenos techninę specifikaciją ir techninius reikalavimus. 10 straipsnis. Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka 1. Apskaitos dokumentai, apskaitos registrai saugomi subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymu. 2. Į informacinę sistemą „E. sąskaita“ pateikti elektroniniai apskaitos dokumentai arba elektroniniai apskaitos dokumentai, parengti pagal Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standartą ir pateikti į veiklos valdymo informacines sistemas, kurių valdytojai užtikrina prieigą prie elektroninių apskaitos dokumentų juos pateikusiems ir gavusiems subjektams, priimtų elektroninių apskaitos dokumentų saugojimą pagal Dokumentų ir archyvų įstatymą ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą ir pateikimą (kai pateikimas privalomas) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims, laikomi saugomais subjekto. Šiuo atveju subjektas turi išsaugoti į informacinę sistemą „E. sąskaita“, kitas veiklos valdymo informacines sistemas pateiktų elektroninių apskaitos dokumentų sąrašą kartu su kitais ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentais. III SKYRIUS APSKAITAI TAIKOMI REIKALAVIMAI IR METODINIS VADOVAVIMAS 11 straipsnis. Apskaitos tvarkymo reikalavimai 1. Subjektai apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų finansinių ataskaitų parengimą: 1) pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus šie subjektai: a) finansų maklerio įmonės; b) reguliuojamos rinkos operatorius; c) Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas; d) draudimo įmonės, perdraudimo įmonės; e) valdymo įmonės, veikiančios pagal Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą, Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdytojų įstatymą ir Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą; f) kredito įstaigos, išskyrus kredito unijas; g) valstybės valdomos įmonės, kurios pagal Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymą priskiriamos viešojo intereso įmonėms; 2) pagal Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus arba tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus šie subjektai: a) pelno siekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 1 punkte nurodytus subjektus; b) investiciniai fondai; c) profesinių pensijų fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymą; d) neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kai savo nuožiūra nusprendžia parengti finansines ataskaitas arba kai Įmonių atskaitomybės įstatymas įpareigoja jas parengti; 3) pagal Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus šie subjektai: a) pensijų fondai, veikiantys pagal Pensijų kaupimo įstatymą ir Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą; b) kredito unijos; c) viešojo sektoriaus subjektams nepriskiriami pelno nesiekiantys juridiniai asmenys; 4) pagal viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus – viešojo sektoriaus subjektai. 2. Parengti konsoliduotąsias finansines ataskaitas privalantys subjektai, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų konsoliduotųjų finansinių ataskaitų parengimą pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus. 3. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato apskaitos tvarką, taikomą: 1) ūkininkams; 2) kitiems gyventojams, kurie vykdo individualią veiklą. 4. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai apskaitą tvarko pagal Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus arba savo kanonuose, statutuose ar kituose veiklos dokumentuose nustatyta tvarka tiek, kiek ji neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. 12 straipsnis. Metodinis vadovavimas apskaitai 1. Bendrąjį metodinį vadovavimą apskaitai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, Europos Sąjungos teisę ir atsižvelgdama į tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus, tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus atlieka Lietuvos Respublikos finansų ministerija. 2. Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus ir viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus tvirtina Lietuvos Respublikos finansų ministras. 3. Lietuvos finansinės atskaitomybės standartai rengiami vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir atsižvelgiant į tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus. 4. Viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartai rengiami atsižvelgiant į tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus ir kitą Tarptautinės buhalterių federacijos Viešojo sektoriaus apskaitos standartų valdybos rengiamą metodiką (nurodymus, studijas). 5. Finansų ministerija: 1) rengia ir skelbia viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų metodines rekomendacijas; 2) rengia, tvirtina ir Teisės aktų registre skelbia viešojo sektoriaus subjektams privalomąjį bendrąjį sąskaitų planą; 3) teikia konsultacijas viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartų klausimais. 6. Vyriausybės įgaliota įstaiga rengia, suderinusi su Finansų ministerija, skelbia ir teikia konsultacijas dėl: 1) Lietuvos finansinės atskaitomybės standartų metodinių rekomendacijų ir pavyzdinio sąskaitų plano ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, finansines ataskaitas rengiantiems pagal Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus; 2) rekomendacijų subjektams, išskyrus viešojo sektoriaus subjektus, dėl apskaitą tvarkančio asmens pasirinkimo; 3) rekomendacijų subjektams, išskyrus viešojo sektoriaus subjektus, dėl vidaus kontrolės organizavimo; 4) rekomendacijų apskaitos paslaugas teikiantiems subjektams dėl apskaitos paslaugų teikimui taikomos darbo organizavimo ir kontrolės tvarkos; 5) finansinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties (toliau – sutartis) pavyzdinės formos; 6) subjektų, išskyrus viešojo sektoriaus subjektus, apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir kitos apskaitai tvarkyti reikalingos informacijos perdavimo akto, kai keičiasi apskaitą tvarkantis asmuo arba subjekto vadovas, pavyzdinės formos. 7. Atlikdama šiame straipsnyje nurodytas funkcijas, Finansų ministerija gali iš valstybės ir (arba) savivaldybių institucijų, aukštųjų mokyklų, profesinių organizacijų, kitų įstaigų ir organizacijų atstovų sudaryti patariamąjį apskaitos komitetą ar keletą jų. Tokio komiteto ar komitetų užduotį (užduotis) nustato finansų ministras. IV SKYRIUS APSKAITOS ORGANIZAVIMAS IR TVARKYMAS 13 straipsnis. Apskaitos organizavimas 1. Subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą: 1) parenka apskaitą tvarkantį asmenį, išskyrus atvejus, kai tokia teisė įstatymuose, reglamentuojančiuose subjekto veiklą, nustatyta kitiems subjekto valdymo organams; 2) užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas; 3) nustato ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarką; 4) nustato vidaus kontrolės priemones ir užtikrina jų taikymą; 5) užtikrina, kad, keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui, apskaitos dokumentai, apskaitos registrai ir kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija būtų laiku perduoti kitam apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui; 6) užtikrina galimybę pagal šio įstatymo 9 straipsnį apskaitos duomenis į valstybės informacinę sistemą – išmaniąją mokesčių administravimo informacinę sistemą (i.MAS) teikti standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje; 7) užtikrina finansinės informacijos ir informacijos apie nustatytas vidaus kontrolės priemones teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti. 2. Subjekto vadovas užtikrina, kad turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai būtų pagrindžiami inventorizacijos duomenimis: 1) nedelsiant, kai inicijuojamas nemokumo procesas; 2) nedelsiant, kai priimamas sprendimas dėl subjekto likvidavimo, reorganizavimo arba pertvarkymo; 3) vadovo nustatytu periodiškumu ir atvejais, išskyrus šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. 3. Kai subjekto apskaitą pagal sutartį tvarko apskaitos paslaugas teikiantis subjektas, kai kuriuos šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus gali atlikti šis apskaitą tvarkantis subjektas, jeigu taip nustatyta sutartyje. 14 straipsnis. Apskaitos tvarkymas 1. Apskaitą tvarkantys asmenys tvarko subjekto apskaitą: 1) registruoja ūkines operacijas laikydamiesi šiame įstatyme ir taikomuose standartuose nustatytų reikalavimų subjekto vadovo nustatyta subjekto ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarka; 2) keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui, laiku perduoda apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir kitą apskaitai tvarkyti reikalingą informaciją subjekto vadovui arba jo nurodytam asmeniui. 2. Apskaitos paslaugas teikiančio arba apskaitos funkciją atliekančio juridinio asmens vadovaujamas pareigas einančiais asmenimis, dalyviais arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu negali būti asmenys, kurie buvo pripažinti kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarymo, kol teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. 3. Apskaitos paslaugas teikiantis arba apskaitos funkciją atliekantis subjektas turi nusistatyti apskaitos paslaugų teikimo organizavimo ir kontrolės tvarką ir jos laikytis. V SKYRIUS REIKALAVIMAI VIEŠOJO SEKTORIAUS SUBJEKTŲ APSKAITAI 15 straipsnis. Viešojo sektoriaus subjektų apskaitos organizavimo ir tvarkymo reikalavimai 1. Viešojo sektoriaus subjektų, kurie finansinę apskaitą tvarko patys, finansinės apskaitos tvarkymo ir organizavimo tvarką, atsižvelgdama į šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 14 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 2. Viešojo sektoriaus subjektai apskaitą tvarko naudodami: 1) Finansų ministerijos valdomą veiklos valdymo informacinę sistemą, skirtą viešojo sektoriaus subjektų apskaitos procesams optimizuoti atsižvelgiant į viešojo sektoriaus apskaitai ir atskaitomybei keliamus reikalavimus, vadovaudamiesi finansų ministro nustatyta tvarka, ir (arba) 2) kitas bendras Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas viešojo sektoriaus veiklos valdymo informacines sistemas, vadovaudamiesi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta tvarka. TAR pastaba. 15 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos nuo bendros viešojo sektoriaus veiklos valdymo informacinės sistemos įdiegimo viešojo sektoriaus subjekte dienos. 3. Viešojo sektoriaus subjektams taikomą inventorizacijos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 16 straipsnis. Centralizuoto viešojo sektoriaus subjektų apskaitos organizavimo ir tvarkymo reikalavimai 1. Sprendimus dėl viešojo sektoriaus subjektų, kurių apskaita tvarkoma centralizuotai, ir dėl biudžetinės (biudžetinių) įstaigos (įstaigų), kuri (kurios) centralizuotai tvarko viešojo sektoriaus subjektų apskaitą, priima: 1) dėl Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, Vyriausybės atstovų įstaigos, ministrų valdymo sritims priskirtų įstaigų prie ministerijų, kitų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, ir šių subjektų kontroliuojamų viešojo sektoriaus subjektų – Vyriausybė; 2) dėl savivaldybių kontroliuojamų viešojo sektoriaus subjektų – savivaldybių tarybos; 3) dėl šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodytų viešojo sektoriaus subjektų – to viešojo sektoriaus subjekto vadovas. 2. Viešojo sektoriaus subjektų centralizuotai organizuojamos ir tvarkomos apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 17 straipsnis. Ūkinių operacijų registravimas ir susiejimas su valstybės informacinių sistemų duomenimis viešojo sektoriaus subjektų apskaitoje 1. Valstybės ir savivaldybių turto, kurio erdviniai duomenys yra Topografijos ir inžinerinės infrastruktūros informacinėje sistemoje, apskaitos registrų duomenys turi būti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka susieti su šios informacinės sistemos erdviniais duomenimis. TAR pastaba. 17 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2025-01-01. 2. Jeigu apskaitos dokumentas taikant teisės aktuose, reglamentuojančiuose apskaitos organizavimą, nustatytas procedūras negali būti pateiktas apskaitą tvarkančiam asmeniui, ūkinė operacija registruojama subjekto vadovo nustatyta subjekto ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarka. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS '> '> '> VALDAS ADAMKUS Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 1. 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo. Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-679, 2001-12-21, Žin., 2001, Nr. 110-3995 (2001-12-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1159, 2002-10-29, Žin., 2002, Nr. 112-4967 (2002-11-22) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Šis Įstatymas neteko galios nuo 2003 m. sausio 1 d. Tai nusako: Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 6, 10 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1263, 2002-12-10, Žin., 2002, Nr. 123-5548 (2002-12-24) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 IR 10 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 6, 10 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1619, 2003-06-10, Žin., 2003, Nr. 61-2771 (2003-06-27) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. 5. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1668, 2003-07-01, Žin., 2003, Nr. 73-3347 (2003-07-23) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 10, 12, 13, 18 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1712, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3427 (2003-07-25) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMAS 7. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. IX-1914, 2003-12-18, Žin., 2003, Nr. 123-5586 (2003-12-30) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 25 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO BEI PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU ĮSTATYMAS 8. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1178, 2007-06-07, Žin., 2007, Nr. 68-2654 (2007-06-21) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 14, 17, 19, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2007 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2008 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis įsigalioja tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. Pakeitimas: Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1823, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5372 (2008-11-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 14, 17, 19, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO 3 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 9. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1308, 2007-10-25, Žin., 2007, Nr. 117-4777 (2007-11-15) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO Šis įstatymas įsigalioja Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. nuo 2008 m. kovo 1 d. 10. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1679, 2008-07-03, Žin., 2008, Nr. 82-3236 (2008-07-19) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 17, 18, 19, 22 STRAIPSNIŲ BEI PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR 24 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnyje išdėstyto Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, šio įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalis ir 4 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2008 m. rugsėjo 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnyje išdėstyto Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 8 dalis, šio įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys ir 4 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. 11. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1822, 2008-11-14, Žin., 2008, Nr. 137-5371 (2008-11-29) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2 IR 19 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai įsigalioja tų metų, kurių ataskaitų rinkinius viešojo sektoriaus subjektai privalo sudaryti pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą, sausio 1 dieną. 12. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-552, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6890 (2009-12-28) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 13. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-724, 2010-04-01, Žin., 2010, Nr. 41-1944 (2010-04-10) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2010 m. liepos 1 d. Iki šio įstatymo įsigaliojimo savivaldybių valdybų sprendimais, merų potvarkiais ar savivaldybių tarybų sprendimais įsteigtoms šeimynoms šio įstatymo nuostatos taikomos nuo šių šeimynų perregistravimo Juridinių asmenų registre. 14. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1188, 2010-11-30, Žin., 2010, Nr. 145-7438 (2010-12-11) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. 15. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1405, 2011-05-24, Žin., 2011, Nr. 71-3367 (2011-06-11) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 16. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1601, 2011-09-22, Žin., 2011, Nr. 121-5707 (2011-10-08) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 3 IR 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. 17. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1870, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7761 (2011-12-31) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. sausio 1 d. 19. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1988, 2012-04-24, Žin., 2012, Nr. 51-2531 (2012-05-03) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 STRAIPSNIŲ, TREČIOJO, PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 10(1) IR 10(2) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnį ir šio įstatymo 16 straipsniu keičiamo 16 straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis dėl Verslo apskaitos standartų rengimo klausimais įstaigoje sudaromo kolegialaus patariamojo organo – Apskaitos standartų komiteto – įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 16 straipsniu keičiamo 16 straipsnio 5 dalis įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Šis įstatymas ir jo įsigaliojimas keistas: 19.1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2174, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4348 (2012-07-14) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 STRAIPSNIŲ, TREČIOJO, PENKTOJO SKIRSNIŲ PAVADINIMŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 10(1) IR 10(2) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO 2, 8 IR 23 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo atitaisymas skelbtas: Žin., 2012, Nr. 107 (2012-09-14) 19.2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1726, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08377 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 straipsnių, trečiojo, penktojo skirsnių pavadinimų ir priedo pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 10-1 ir 10-2 straipsniais įstatymo Nr. XI-1988 8, 23 straipsnių pakeitimo ir 9 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 20. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2163, 2012-06-29, Žin., 2012, Nr. 83-4337 (2012-07-14) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 2, 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. rugsėjo 1 d. 21. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2319, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6647 (2012-11-15) BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO 3 IR 7 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. 22. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1043, 2014-07-17, paskelbta TAR 2014-08-04, i. k. 2014-10856 LIETUVOS RESPUBLIKOS BUHALTERINĖS APSKAITOS ĮSTATYMO NR. IX-574 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2014 m. lapkričio 1 d. Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1119, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-02, i. k. 2014-13408 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 5 straipsnio pakeitimo įstatymas 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1126, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-10-03, i. k. 2014-13623 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10-2 straipsnio pakeitimo įstatymas 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1480, 2014-12-18, paskelbta TAR 2014-12-31, i. k. 2014-21141 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1726, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08377 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 straipsnių, trečiojo, penktojo skirsnių pavadinimų ir priedo pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 10-1 ir 10-2 straipsniais įstatymo Nr. XI-1988 8, 23 straipsnių pakeitimo ir 9 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas 5. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-1727, 2015-05-19, paskelbta TAR 2015-05-29, i. k. 2015-08379 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 2 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 10-1 straipsniu įstatymas 6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-2215, 2015-12-22, paskelbta TAR 2015-12-30, i. k. 2015-21010 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1, 2, 3, 5, 12, 13, 18, 21 straipsnių, penktojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 3-1 straipsniu įstatymas 7. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-467, 2017-06-20, paskelbta TAR 2017-06-27, i. k. 2017-10829 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymas 8. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-574, 2017-06-29, paskelbta TAR 2017-07-12, i. k. 2017-12075 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 2 ir 10-2 straipsnių pakeitimo įstatymas 9. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-930, 2017-12-19, paskelbta TAR 2017-12-29, i. k. 2017-21603 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 7, 9, 10, 11, 14, 16, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 10-3 straipsniu įstatymas 10. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-1183, 2018-05-24, paskelbta TAR 2018-06-01, i. k. 2018-09074 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymas 11. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-1880, 2018-12-20, paskelbta TAR 2019-01-08, i. k. 2019-00233 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 12. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-2056, 2019-04-11, paskelbta TAR 2019-04-24, i. k. 2019-06692 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 papildymo 26 straipsniu įstatymas 13. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-2238, 2019-06-13, paskelbta TAR 2019-06-27, i. k. 2019-10360 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10-3 straipsnio pakeitimo įstatymas 14. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIII-2313, 2019-07-11, paskelbta TAR 2019-07-26, i. k. 2019-12395 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio pakeitimo įstatymas 15. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XIV-680, 2021-11-23, paskelbta TAR 2021-12-03, i. k. 2021-25145 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 pakeitimo įstatymas


    Atsakyti

  • Kestas • 2022-09-03 19:03

    Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 10-236; 2005, Nr. 139-5008) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) 6 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2389; 2004, Nr. 57-1982) 19 straipsnio 3 dalimi: 1. T v i r t i n u Lietuvos Respublikos Seimo ir Seimo kanceliarijos veiklos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos aprašą (pridedama). 2. P r i p a ž į s t u netekusiu galios Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2008 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 400ĮVK-125 „Dėl Seimo ir Seimo kanceliarijos veiklos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 47-1767). 3. Į p a r e i g o j u Seimo kanceliarijos Dokumentų departamentą šį įsakymą paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“. Seimo kancleris Jonas Milerius Parengė Dokumentų departamento Archyvo skyriaus vedėja Vida Kišūnienė 2013-04-30 2 PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 400-ĮVK- 171 LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR SEIMO KANCELIARIJOS VEIKLOS DOKUMENTŲ KOPIJŲ PARENGIMO IŠLAIDŲ ATLYGINIMO TVARKOS APRAŠAS 1. Lietuvos Respublikos Seimo ir Seimo kanceliarijos veiklos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nustato Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) ir Seimo kanceliarijos rašytinių, grafinių, garso ir (ar) vaizdo veiklos dokumentų (toliau – dokumentai) kopijavimo išlaidų atlyginimo tvarką. 2. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti dokumento kopiją, turi pateikti Seimo kanceliarijai rašytinį prašymą, kuriame turi būti nurodyta: pareiškėjo pavadinimas (vardas, pavardė), buveinės adresas (gyvenamoji vieta), kokio dokumento kopiją norima gauti. 3. Dokumento kopiją rengia Seimo kanceliarijos padalinio, kuriame yra šis dokumentas, atsakingas tarnautojas (darbuotojas). 4. Dokumento kopija rengiama tik tada, kai pareiškėjas iš anksto Aprašo 5 punkte nurodytu būdu sumoka Seimo kanceliarijai dokumentų kopijų parengimo išlaidas. 5. Už kopijų parengimą pareiškėjas sumoka mokėjimo pavedimu į Seimo kanceliarijos sąskaitą banke (Seimo kanceliarijos sąskaitos Nr. LT36 7044 0600 0799 3317, AB SEB bankas, Seimo kanceliarijos kodas Juridinių asmenų registre: 188605295). Punkto pakeitimai: Nr. 400-ĮVK-4, 2016-01-15 6. Dokumentų kopijų parengimo kainos (toliau – kainos) Apraše nurodytos su pridėtinės vertės mokesčiu. Į kainas nėra įskaičiuoti banko mokesčiai už vietinius ir tarptautinius mokėjimo pavedimus, pašto paslaugas ir laikmenų, į kurias įrašoma informacija, kaina. 7. Kaina už didesnio nei A4 formato lapo dokumentų kopijavimą skaičiuojama pagal A4 formato lapų skaičių kopijuojamame dokumente. 8. 8. Nustatomos šios kainos (su PVM): 8.1. dokumentų kopijų parengimo: 8.1.1. viena nespalvota A4 formato kopija – 1,00 Lt (0,29 Eur); 3 8.1.2. viena spalvota A4 formato kopija – 2,00 Lt (0,58 Eur); 8.2. dokumentų skaitmeninių kopijų parengimo: 8.2.1. viena nespalvota rašytinio dokumento A4 formato kopija –1,00 Lt (0,29 Eur); 8.2.2. viena spalvota rašytinio dokumento A4 formato kopija – 2,00 Lt (0,58 Eur); 8.2.3. vienas fotodokumento vaizdas (JPEG arba TIFF formatu, skiriamoji geba ne mažesnė kaip 300 dpi) – 15,00 Lt (4,34 Eur); 8.2.4. vienas fotodokumento vaizdas iš informacinės paieškos sistemos (peržiūrai – JPEG, formatu, 20:1/30:1 kompresijos) – 1,00 Lt (0,29 Eur); 8.2.5. viena vaizdo (video) dokumento minutė – 3,00 Lt (0,87 Eur); 8.2.6. viena garso dokumento minutė – 2,00 Lt (0,58 Eur); 8.2.7. vieno vaizdo dokumento skaitmeninės kopijos koregavimas, montavimas – 5,00 Lt (1,45 Eur). Punkto pakeitimai: Nr. 400-ĮVK-159, 2014-08-25 9. Dokumentų kopijos nemokamai teikiamos: 9.1. asmenims, pateikusiems jų deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės arba, jeigu asmuo neturi gyvenamosios vietos, savivaldybės, kurioje gyvena, išduotą pažymą, patvirtinančią, kad asmuo yra socialinės pašalpos gavėjas, gaunantis socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2011, Nr. 155-7353); 9.2. asmenims, kurie Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais kreipiasi į Seimo kanceliariją per savo šalių diplomatines įstaigas Lietuvoje; 9.3. valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms pagal jų prašymus, kai dokumentai ar juose esanti informacija būtina įstatymuose ir kituose teisės aktuose joms pavestoms funkcijoms vykdyti. 10. Aprašo 8 punkte nurodytas kainas Seimo kanceliarija indeksuoja pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtą kainų indeksą, susijusį su dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimu. Indeksuotos kainos tvirtinamos Seimo kanclerio įsakymu. 11. Lėšos, gautos už dokumentų kopijų parengimą, priskiriamos Seimo kanceliarijos pajamoms, gaunamoms už teikiamas mokamas paslaugas ir naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka. ___________________________ 4 Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Įsakymas Nr. 400-ĮVK-159, 2014-08-25 DĖL SEIMO KANCLERIO 2013 M. GEGUŽĖS 2 D. ĮSAKYMO NR. 400-ĮVK-171 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR SEIMO KANCELIARIJOS VEIKLOS DOKUMENTŲ KOPIJŲ PARENGIMO IŠLAIDŲ ATLYGINIMO TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO 2. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Įsakymas Nr. 400-ĮVK-4, 2016-01-15 DĖL SEIMO KANCLERIO 2013 M. GEGUŽĖS 2 D. ĮSAKYMO NR. 400-ĮVK-171 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR SEIMO KANCELIARIJOS VEIKLOS DOKUMENTŲ KOPIJŲ PARENGIMO IŠLAIDŲ ATLYGINIMO TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ PAKEITIM


    Atsakyti

  • Reda • 2022-09-03 19:01

    Dieses Gesetz soll die Bestimmungen von Artikel 60 der Verfassung der Republik Litauen (im Folgenden: Verfassung) umsetzen. Dieses Gesetz legt die organisatorischen, materiellen und sozialen Garantien für die Tätigkeit der Mitglieder des Seimas der Republik Litauen (im Folgenden als Mitglieder des Seimas bezeichnet) fest, um die Befugnisse des Volksvertreters im Seimas der Republik ordnungsgemäß auszuüben von Litauen (im Folgenden als Seimas bezeichnet) in seinen strukturellen Abteilungen, um mit der Bevölkerung zu kommunizieren, sowie die durch dieses Gesetz festgelegten operativen Garantien in Bezug auf Grundsätze, Rechte und Pflichten der Mitglieder des Seimas. 2. Dieses Gesetz regelt keine Beziehungen, die gemäß der Verfassung durch das Statut des Seimas der Republik Litauen geregelt werden müssen. 3. Mit Ausnahme der in diesem Gesetz direkt festgelegten Ausnahmen erwirbt ein Mitglied des Seimas das in diesem Gesetz festgelegte Recht auf Erfüllungsgarantien, indem es auf einer Sitzung des Seimas gemäß dem durch Rechtsakte festgelegten Verfahren einen Eid ablegt, und verliert dieses Recht nach Beendigung seiner Befugnisse als Repräsentant der Nation. 4. In Fällen, in denen die Garantien für die Tätigkeit eines Mitglieds des Seimas oder die damit verbundenen Grundsätze, Rechte und Pflichten des Mitglieds des Seimas nicht in diesem Gesetz und dem Seimas, dem Vorstand des Seimas oder einer Struktureinheit festgelegt sind des Seimas zu deren Regelung nicht beauftragt wurden, sind die allgemeinen Bestimmungen der Rechtsakte der Republik Litauen anzuwenden. Solche Fälle der Nichtregelung bestimmter Beziehungen können nicht die Grundlage für die Einführung einer ausschließlichen rechtlichen Regelung dieser Beziehungen sein, die nur für Mitglieder des Seimas gilt, durch lokale Rechtsakte, die vom Seimas oder seinen strukturellen Abteilungen angenommen werden. 5. Keine Bestimmung dieses Gesetzes kann so ausgelegt werden, dass sie eine Rechtsgrundlage dafür darstellt, den Mitgliedern des Seimas verfassungswidrige Privilegien zu gewähren oder sie aufgrund ihres Status als Mitglied des Seimas, den sie haben oder hatten, zu diskriminieren, sowie als a Rechtsgrundlage, mit Ausnahme der in diesem Gesetz unmittelbar festgelegten Ausnahmen, für die unterschiedliche Behandlung von gewählten Mitgliedern des Seimas in einem Wahlkreis mit mehreren Mandaten und von Mitgliedern des Seimas, die in Wahlkreisen mit einem Mandat gewählt wurden. 6. Die Bestimmungen dieses Gesetzes, dessen Anwendung sich auf die strukturellen Abteilungen des Seimas bezieht, umfassen alle strukturellen Abteilungen des Seimas, die in der Satzung des Seimas eingerichtet sind, deren Befugnisse sich aus den Funktionen des Seimas ableiten und deren Mitglieder sind Mitglieder des Seimas, mit Ausnahme von Fraktionen des Seimas oder ihnen gleichgestellten Körperschaften. Artikel 2. Grundsätze der Tätigkeit der Mitglieder des Seimas 1. Bei der Nutzung der in diesem Gesetz festgelegten Rechte und Funktionsgarantien und der Erfüllung der festgelegten Pflichten müssen die Mitglieder des Seimas die Verfassung, die Gesetze und andere Rechtsakte einhalten, die öffentliche Ordnung nicht durch ihre Handlungen oder Unterlassungen verletzen, die Regeln des Seimas respektieren gemeinsames Leben, gute Sitten und Grundsätze guter Sitten (öffentliche Moral) . 2. Handlungen (Handlungen oder Unterlassungen), die gegen die Regeln des gemeinsamen Lebens, gute Sitten oder Grundsätze der guten Sitten (öffentliche Moral) verstoßen, werden in diesem Gesetz so verstanden, wie ihr Begriff von der Rechtspraxis der Republik Litauen geprägt wurde bei der Anwendung der Gesetze und sonstigen Rechtsakte der Republik Litauen. 3. Bei der Wahrnehmung ihrer Aufgaben müssen die Mitglieder des Seimas die im Verhaltenskodex für Staatspolitiker der Republik Litauen festgelegten Verhaltensgrundsätze für Staatspolitiker befolgen. Die Mitglieder des Seimas unterliegen den Anforderungen des Gesetzes über die Koordinierung öffentlicher und privater Interessen im Staatsdienst der Republik Litauen. 4. Es ist die verfassungsmäßige Pflicht eines Mitglieds des Seimas, an den Sitzungen des Seimas, an den Sitzungen der strukturellen Abteilungen des Seimas, denen das Mitglied des Seimas angehört, teilzunehmen. Artikel 3. Beschränkungen der Nutzung der Rechte und Betriebsgarantien der Seimas-Mitglieder, die in diesem Gesetz festgelegt sind 1. Das Mandat eines Mitglieds des Seimas, die durch dieses Gesetz festgelegten Rechte und Leistungsgarantien können von einem Mitglied des Seimas nur im Interesse der Gesellschaft und des Staates genutzt werden und dürfen unter keinen Umständen und in keiner Weise genutzt werden sich oder anderen Personen direkt oder indirekt zugute kommen. 2. Ein Mitglied des Seimas darf die in diesem Gesetz vorgesehenen Rechte und Leistungsgarantien nur in dem Umfang ausüben, der für die Ausübung der Befugnisse des Volksvertreters erforderlich ist, die sich aus dem Zweck und den Aufgaben des Seimas oder seiner strukturellen Abteilungen ergeben Mitglied des Seimas gehört (im Folgenden als die Befugnisse des Volksvertreters bezeichnet). Es ist verboten, die in diesem Gesetz verankerten Rechte in einer Weise zu nutzen, die in die Zuständigkeit anderer staatlicher und kommunaler Institutionen und Organe eingreift. 3. Es ist verboten, die in diesem Gesetz festgelegten Rechte und Leistungsgarantien der Seimas-Mitglieder zu missbrauchen: Es ist verboten, sie auf eine Weise und mit solchen Mitteln umzusetzen, die ohne gesetzliche Grundlage die Rechte anderer Personen oder die Interessen verletzen oder einschränken würden gesetzlich geschützt sind oder anderen Personen Schaden zufügen oder den entsprechenden Rechten oder Leistungsgarantiezwecken nicht entsprechen würden. Einer anderen Person Schaden zuzufügen, indem das in diesem Gesetz verankerte Recht missbraucht wird, ist die Grundlage für die rechtliche Verantwortung des Mitglieds des Seimas, das das Recht missbraucht. 4. Staatliche und kommunale Institutionen und Institutionen schützen die in diesem Gesetz festgelegten Rechte und Funktionsgarantien nicht, wenn ein Mitglied des Seimas sie unter Verstoß gegen die Anforderungen der Gesetze, der öffentlichen Ordnung, der Nichtbeachtung der guten Sitten und der gemeinsamen Regeln ausnutzt Leben, gute Moral


    Atsakyti

  • Klaus • 2022-09-03 18:59

    Deutscher Bundestag, 20. Einberufung, Auflösung Der Deutsche Bundestag hat am 27. Februar 2022 in seiner 19. Sitzung auf Grundlage seiner Drucksache 20/846 beschlossen: über die Abgabe einer Regierungserklärung zur aktuellen Lage durch den Bundeskanzler der Bundesrepublik Deutschland Am Morgen des 24. Februar 2022 startete Präsident Putin eine umfassende russische Militäroffensive gegen die Ukraine. Es gibt keine Rechtfertigung für diesen Eroberungskrieg. Dies ist eine flagrante Verletzung des Völkerrechts. Der 24. Februar 2022 ist einer der dunkelsten Tage in Europa seit dem Zweiten Weltkrieg. Der Deutsche Bundestag spricht der Ukraine und ihren Bürgern sowie allen Menschen in der Russischen Föderation und Weißrussland, die gegen Autokratie und für Frieden, Freiheit und Demokratie sind, seine Solidarität und Unterstützung aus. Vor den Augen der ganzen Welt verletzt die russische Regierung mit diesem Eroberungskrieg gegen die Ukraine die elementarsten Regeln der internationalen Ordnung. Die europäische Weltordnung der letzten Jahrzehnte ist die Grundlage unseres Lebens in Freiheit, Wohlstand und Frieden. Russland hat der europäischen Weltordnung bereits schweren Schaden zugefügt, indem es Abchasien und Südossetien unter Missachtung des Völkerrechts anerkannt und die Krim unter Missachtung des Völkerrechts annektiert hat. Mit diesem vorsätzlichen, ungerechtfertigten und unverzeihlichen Angriff versucht die russische Führung, die europäische Weltordnung zu zerstören. Dies ist nichts weniger als ein Wendepunkt in der Geschichte. Die internationale Gemeinschaft wird geschlossen auftreten. Dafür wird die russische Führung einen hohen Preis zahlen müssen. Der Deutsche Bundestag verurteilt das Vorgehen der russischen Regierung auf das Schärfste und erklärt seine uneingeschränkte Solidarität mit der Ukraine und ihrer Bevölkerung. Der Wunsch der Ukrainer nach Demokratie, Freiheit und Selbstbestimmung ist ein Menschenrecht. Niemand hat das Recht, die Ukraine daran zu hindern, diesen Weg mit militärischer Gewalt einzuschlagen. Das Bekenntnis der Ukrainer zu unseren gemeinsamen, europäischen Werten und Prinzipien während und nach dem Euromaidan 2013/2014. war und bleibt beispiellos. Das Regime von Präsident Putin wird den Geist des Euromaidan und der freien ukrainischen Gesellschaft nicht besiegen können. Der Mut und das zivilgesellschaftliche Engagement unserer ukrainischen Nachbarn sind ein Beispiel für ganz Europa. Ein Europa, in dem die Kraft des Rechts wirkt und nicht das Recht der Gewalt. Dieser Geist und dieser Fortschritt werden niemals von Präsident Putin und seinem Regime besiegt werden. Die Bundesregierung hat sich in den vergangenen Monaten in enger Abstimmung mit ihren Partnern und Verbündeten in EU, Nato und G7 bemüht, eine friedliche diplomatische Lösung der von Präsident Putin geschaffenen Krise zu finden. Vor dem Hintergrund dieser Ereignisse ist erneut deutlich geworden, dass die transatlantische Partnerschaft und Freundschaft mit den Vereinigten Staaten die tragende Säule unseres internationalen Handels und unserer Sicherheit in Europa ist. Die russische Führung reagierte verantwortungslos nicht auf Verhandlungsvorschläge und wählte den Weg der militärischen Aggression. Gleichzeitig erklärt der Deutsche Bundestag, dass er die Interessen unserer Partner in Mittel- und Osteuropa ernst nimmt. Deutschland muss den unterschiedlichen Bedrohungswahrnehmungen Rechnung tragen und gerade vor dem Hintergrund der aktuellen russischen Aggression gegen die Ukraine auf eine gemeinsame und kohärente EU-Politik gegenüber Russland setzen. Auch der Deutsche Bundestag bekennt sich zu seiner Verantwortung für eine glaubwürdige Abschreckung innerhalb der NATO und unterstützt die Bemühungen des Bündnisses, auch in schwierigsten Situationen in den Dialog mit Drittstaaten zu treten. Der Deutsche Bundestag fordert Präsident Putin und die russische Regierung auf, den Eroberungskrieg gegen die Ukraine dringend zu beenden und ihre Truppen unverzüglich aus dem Hoheitsgebiet der Ukraine abzuziehen. Ein sofortiger Waffenstillstand ist das dringendste Problem. Es muss dringend sichergestellt werden, dass die benötigte humanitäre Hilfe das Land erreicht. Die völkerrechtswidrige Anerkennung der sogenannten „Volksrepubliken“ Donezk und Lugansk muss unverzüglich widerrufen werden. Die volle territoriale Integrität der Ukraine, einschließlich der Halbinsel Krim, muss wiederhergestellt werden. Gezielte Desinformation und Cyberangriffe auf digitale Infrastrukturen, auch und gerade auf kritische Infrastrukturen, sind fester Bestandteil des Russlandkrieges. Der Deutsche Bundestag verurteilt diese Praxis, die auch direkt auf die zivile Infrastruktur abzielt, auf das Schärfste. Deutschland hat in den vergangenen Jahren sehr aktiv mit der Ukraine in der Entwicklungspolitik zusammengearbeitet und sie mit rund zwei Milliarden Euro unterstützt. Der Deutsche Bundestag erklärt offen, auch in Zukunft intensiv mit einer freien und souveränen Ukraine zusammenzuarbeiten und ihr intensiv Hilfe und Unterstützung zukommen zu lassen. Durch sein Handeln macht Präsident Putin Russland zu einem Paria in der internationalen Gemeinschaft. Nur die russische Führung selbst ist in der Lage, diesen Irrweg des Einsatzes militärischer Gewalt aufzugeben. Europa und die internationale Gemeinschaft sind sich des Wertes stabiler Beziehungen zu Russland voll bewusst. Eine vollwertige internationale Zusammenarbeit wird jedoch wieder möglich.


    Atsakyti

  • Roko • 2022-09-02 20:05

    die Rechte und Freiheiten des Menschen und Bürgers in Übereinstimmung mit den allgemein anerkannten Grundsätzen und Normen des Völkerrechts und in Übereinstimmung mit dieser Verfassung anerkannt und garantiert werden. 2. Grundlegende Menschenrechte und Freiheiten sind unveräußerlich und gehören jedem von Geburt an. 3. Die Ausübung der Menschen- und Bürgerrechte und -freiheiten darf die Rechte und Freiheiten anderer Personen nicht verletzen. Artikel 18 Die Rechte und Freiheiten des Menschen und Bürgers gelten unmittelbar. Sie bestimmen Sinn, Inhalt und Anwendung der Gesetze, die Tätigkeit der Legislative und der Exekutive, der kommunalen Selbstverwaltung und werden mit Recht versorgt. Artikel 19 1. Alle sind vor Gesetz und Gericht gleich. 2. Der Staat garantiert die Gleichheit der Menschen- und Bürgerrechte und -freiheiten unabhängig von Geschlecht, Rasse, Nationalität, Sprache, Herkunft, Vermögens- und Amtsstellung, Wohnort, religiöser Einstellung, Weltanschauung, Mitgliedschaft in öffentlichen Vereinigungen, sowie sonstigem Umstände. Jede Form der Einschränkung der Rechte der Bürger aus Gründen der sozialen, rassischen, nationalen, sprachlichen oder religiösen Zugehörigkeit ist verboten. 3. Mann und Frau haben gleiche Rechte und Freiheiten und gleiche Möglichkeiten zu deren Verwirklichung. Artikel 20 1. Jeder hat das Recht auf Leben. 2. Bis zu ihrer Abschaffung kann die Todesstrafe als ausnahmsweise Strafmaßnahme für besonders schwere Verbrechen gegen das Leben durch Bundesgesetz eingeführt werden, sofern dem Angeklagten das Recht auf Schwurgerichtsverhandlung zusteht. Artikel 21 1. Die Würde des Einzelnen wird vom Staat geschützt. Nichts kann ein Grund sein, ihn herabzusetzen. 2. Niemand darf Folter, Gewalt oder anderer grausamer oder erniedrigender Behandlung oder Strafe ausgesetzt werden. Niemand darf ohne freiwillige Zustimmung medizinischen, wissenschaftlichen oder anderen Experimenten unterzogen werden. Artikel 22 1. Jeder hat das Recht auf persönliche Freiheit und Sicherheit. 2. Festnahme, Festnahme und Inhaftierung sind nur durch eine gerichtliche Entscheidung zulässig. Bis zu einer Gerichtsentscheidung darf eine Person nicht länger als 48 Stunden festgehalten werden. Artikel 23 1. Jeder hat das Recht auf Privatsphäre, persönliche und familiäre Geheimnisse, Schutz seiner Ehre und seines guten Namens. 2. Jeder hat das Recht auf Geheimhaltung von Korrespondenz, Telefongesprächen, postalischen, telegrafischen und anderen Mitteilungen. Eine Einschränkung dieses Rechts ist nur aufgrund einer gerichtlichen Entscheidung zulässig. Artikel 24 1. Das Sammeln, Speichern, Verwenden und Verbreiten von Informationen über das Privatleben einer Person ohne deren Zustimmung ist nicht gestattet. 2. Organe der Staatsgewalt und Organe der örtlichen Selbstverwaltung, ihre Beamten sind verpflichtet, jedem die Möglichkeit zu geben, sich mit Dokumenten und Materialien vertraut zu machen, die ihre Rechte und Freiheiten unmittelbar betreffen, sofern gesetzlich nichts anderes bestimmt ist. Artikel 25 Die Residenz ist unverletzlich. Niemand hat das Recht, eine Wohnung gegen den Willen der darin lebenden Personen zu betreten, außer in Fällen, die durch Bundesgesetz oder aufgrund einer gerichtlichen Entscheidung festgelegt sind. Artikel 26 1. Jeder hat das Recht, seine Staatsangehörigkeit zu bestimmen und anzugeben. Niemand kann gezwungen werden, seine Staatsangehörigkeit festzustellen und anzugeben. 2. Jeder hat das Recht, seine Muttersprache zu verwenden, die Sprache der Kommunikation, Erziehung, Bildung und Kreativität frei zu wählen. Artikel 27 1. Jeder, der sich rechtmäßig auf dem Territorium der Russischen Föderation aufhält, hat das Recht, sich frei zu bewegen, den Aufenthaltsort und den Wohnsitz zu wählen. 2. Jeder kann sich außerhalb der Russischen Föderation frei bewegen. Ein Bürger der Russischen Föderation hat das Recht, frei in die Russische Föderation zurückzukehren. Artikel 28 Jedem wird Gewissensfreiheit, Religionsfreiheit garantiert, einschließlich des Rechts, sich einzeln oder gemeinsam mit anderen zu jeder Religion zu bekennen oder nicht zu bekennen, religiöse und andere Überzeugungen frei zu wählen, zu haben und zu verbreiten und in Übereinstimmung mit ihnen zu handeln. Artikel 29 1. Jedem wird Gedanken- und Redefreiheit garantiert. 2. Propaganda oder Hetze, die zu sozialem, rassischem, nationalem oder religiösem Hass und Feindschaft aufstachelt, ist nicht gestattet. Propaganda der sozialen, rassischen, nationalen, religiösen oder sprachlichen Überlegenheit ist verboten. 3. Niemand darf gezwungen werden, seine Meinungen und Überzeugungen zu äußern oder aufzugeben. 4. Jeder hat das Recht, Informationen auf legale Weise frei zu suchen, zu empfangen, zu übermitteln, zu produzieren und zu verbreiten. Die Liste der Informationen, die ein Staatsgeheimnis darstellen, wird durch Bundesgesetz festgelegt. 5. Die Medienfreiheit ist gewährleistet. Zensur ist verboten. Artikel 30 1. Jeder hat das Vereinigungsrecht, einschließlich des Rechts, Gewerkschaften zum Schutz seiner Interessen zu gründen. Die Tätigkeitsfreiheit öffentlicher Vereine wird gewährleistet. 2. Niemand darf gezwungen werden, einer Vereinigung beizutreten oder in ihr zu bleiben. Artikel 31 Die Bürger der Russischen Föderation haben das Recht, sich ohne Waffen friedlich zu versammeln, Versammlungen, Kundgebungen und Demonstrationen, Märsche und Streikposten abzuhalten.


    Atsakyti

  • Romas • 2022-09-02 19:58

    Закон о Возвращении (1950 г.)" провозглашает право каждого еврея репатриироваться в Государство Израиль. Закон о Возвращении был принят единогласно на торжественном заседании Кнессета 7 тамуза 5710 г. / 5 июля 1950 года в годовщину смерти основателя политического сионизма и провозвестника Еврейского государства​​ Теодора ​Герцля. В 1954 г. и в 1970 г. в закон были внесены поправки. Публикуемый здесь перевод "Закона о Возвращении (1950 г.)" учитывает обе поправки, и основан на официальной публикации Закона и поправок к нему на сайте Кнессета на иврите, и только этот текст на иврите, включая обе поправки к настоящему закону, является полным, официальным, обязывающим и юридически-значимым текстом "Закона о Возвращении (1950 г.)".​ ЗАКОН О ВОЗВРАЩЕНИИ (1950 г.) Статья 1. Право на репатриацию: Каждый еврей вправе репатриироваться в Страну. Статья 2. Виза репатрианта: (алеф). Репатриация осуществляется в соответствии с визой репатрианта. (бет). Виза репатрианта будет выдана каждому еврею, который выразил желание поселиться в Израиле, кроме тех случаев, когда министр внутренних дел убежден, что обратившийся за визой: (1) Действует против еврейского народа; или (2) Может представлять опасность общественному здоровью или безопасности государства; или (3) Имеет криминальное прошлое, которое может представлять опасность общественному порядку. Статья 3. Удостоверение репатрианта: (алеф). Еврей, прибывший в Израиль, и после прибытия выразивший желание поселиться в нем, вправе, находясь в Израиле, получить удостоверение репатрианта. (бет). Ограничения, указанные в статье 2 (бет), распространяются и на выдачу удостоверения репатрианта, но человек не будет считаться представляющим опасность общественному здоровью из-за болезни, которой он заболел после прибытия в Израиль. Статья 4. Жители и уроженцы: Каждый еврей, который репатриировался в Страну до вступления в силу настоящего закона, и каждый еврей, который родился в Стране как до вступления в силу настоящего закона, так и после, рассматривается как репатриировавшийся на основании настоящего закона. Статья 4 алеф. Права членов семьи: (алеф). Права еврея согласно настоящему закону, и права репатрианта согласно "Закону о гражданстве (1952 г.)", а также права репатрианта в соответствии со всеми другими законодательными актами, предоставляются также ребенку и внуку еврея, супругу/супруге еврея и супругу/супруге детей и внука еврея; за исключением того, кто был евреем и добровольно обратился в другую религию. (бет). При определении права на репатриацию не имеет значения, жив или нет, репатриировался в Израиль или нет еврей, в силу прав которого запрашивается право на репатриацию в соответствии с подразделом (алеф). (гимель). Ограничения или условия, установленные в отношении еврея или репатрианта в настоящем законе, или на его основании, или в законодательных актах, указанных в подразделе (алеф), распространяются также на лиц, претендующих на права, указанные в подразделе (алеф). Статья 4 бет. Определение: Для целей настоящего закона: "еврей" – тот, кто родился от матери-еврейки или прошел гиюр, и он не принадлежит к другой религии. ​ Статья 5. Исполнение и постановления: Исполнение настоящего закона находится в компетенции министра внутренних дел, и он имеет право издавать постановления, касающиеся исполнения настоящего закона, а также выдавать визы репатрианта и удостоверения репатрианта несовершеннолетним в возрасте до 18 лет. Постановления по вопросам статей "4 алеф" и "4 бет" требуют утверждения Комиссией Кнессета по вопросам Конституции, законодательства и правосудия. ​ * Оригинальный текст данного закона (на иврите), включая две поправки к закону, расположен на сайте Кнессета по адресу - и только этот текст на иврите, включая обе поправки к данному закону, является полным, официальным, обязывающим и юридически-значимым текстом данного закона Государства Израиль. ​​ ​ ​​


    Atsakyti

  • Romas • 2022-09-01 16:40

    INFOLEX PASTABA: vadovaujantis 2019 06 27 įstatymu Nr. XIII-2263 (TAR, 2019, Nr. 2019-11177) '>. 2019-11177) nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIII-2263 3, 4, 6 straipsnių (BK 46 str. 1 d., 46 str. 5 d., 46 str. 7 d., 46 str. 8 d., 47 str. 8 d., 49 str. 2 d., 49 str. 5 d.) įsigaliojimo (2019 07 06) paskirta arešto bausmė, taip pat arešto bausmė, kurią atlikti teismas nustatė poilsio dienomis, vykdoma, kol bus įvykdyta, jeigu nuteistasis šia bausme ar jo gynėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepateikia prašymo dėl bausmės sušvelninimo. PATVIRTINTAS 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMASIS KODEKSAS BENDROJI DALIS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. 2. Šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. KEISTA: 2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2169 (nuo 2004 05 01) (Žin., 2004, Nr. 72-2492) Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 3 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas 1. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. 2. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. 3. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (1131 straipsnis). KEISTA: 2011 03 22 įstatymu Nr. XI-1291 (nuo 2011 03 31) (Žin., 2011, Nr. 38-1805) 4. Skiriamos tos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės, kurias numato teismo sprendimo priėmimo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas. Išplėstinis turto konfiskavimas skiriamas tik tuo atveju, jeigu jis numatytas šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme. KEISTA: 2010 12 02 įstatymu Nr. XI-1199 (nuo 2010 12 11) (Žin., 2010, Nr. 145-7439) INFOLEX PASTABA: 2014 03 18 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 4 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais KEISTA (straipsnio pavadinimas): 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 1. Asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. 3. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. 4. Asmenų, kurie pagal tarptautinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir padarė nusikalstamą veiką Lietuvos valstybės teritorijoje, baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir šiuo kodeksu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 5 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > 6 straipsnis. Užsieniečių baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos valstybei Užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114–128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos 7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus KEISTA: 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); KEISTA: 2016 06 30 įstatymu Nr. XII-2554 (nuo 2016 07 14) (TAR, 2016, Nr. 2016-20291) 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); KEISTA: 2013 12 19 įstatymu Nr. XII-702 (nuo 2014 01 08) (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-00068) 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); KEISTA: 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (259–269 straipsniai); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). KEISTA: 1. 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 2. 2015 06 11 įstatymu Nr. XII-1777 (nuo 2015 06 19) (TAR, 2015, Nr. 2015-09697) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 8 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus 1. Asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus šio kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. 2. Asmuo, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padarę vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus šio kodekso 129, 135, 138, 148, 149, 150, 151, 1511, 1521, 153 straipsniuose, 162 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą. KEISTA: 1. 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 2. 2019 07 16 įstatymu Nr. XIII-2334 (nuo 2019 07 27) (TAR, 2019, Nr. 2019-12378) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 9 straipsnis. Ekstradicija 1. Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. Užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu: 1) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu; 2) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje; 3) asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą; 4) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 5) asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė; 6) suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminas; 7) asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą arba malonės tvarka; 8) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų. 4. Asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga, už nusikalstamas veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nebaudžiami ir užsienio valstybėms neišduodami, išskyrus šio kodekso 7 straipsnyje numatytus atvejus. KEISTA: 2014 12 09 įstatymu Nr. XII-1398 (nuo 2015 03 01) (TAR, 2014, Nr. 2014-19925) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 91 straipsnis. Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį KEISTA: 2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2169 (nuo 2004 05 01) (Žin., 2004, Nr. 72-2492) 1. Remiantis Europos arešto orderiu, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje įtariamas nusikalstamos veikos padarymu arba šioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau jos neatlikęs, perduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei. 2. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal Europos arešto orderį perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o jeigu Europos arešto orderis buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, – tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai. 3. KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu: 1) teismas nustato, kad asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) asmuo pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka Lietuvos Respublikoje atleistas nuo bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, atlikimo; 3) asmuo už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo nuteistas Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir paskirta bausmė įvykdyta, tebevykdoma ar nebegali būti vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus; 4) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 5) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 4. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu: 1) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, Lietuvos Respublikoje yra pradėtas baudžiamasis procesas; 2) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta pradėti baudžiamąjį procesą arba pradėtas baudžiamasis procesas buvo nutrauktas; 3) Europos arešto orderis yra išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo ir Lietuvos Respublika perima šios bausmės vykdymą; 4) asmuo už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo nuteistas ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ir paskirta bausmė įvykdyta, tebevykdoma ar nebegali būti vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 5) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderis išduotas dėl Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o Europos arešto orderį išdavusios valstybės baudžiamieji įstatymai už šią nusikalstamą veiką numato ne mažesnę negu trejų metų su laisvės atėmimu susijusią bausmę; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 6) Europos arešto orderis yra išduotas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję šio kodekso 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ar 96 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 7) nusikalstama veika padaryta ne Europos arešto orderį išdavusios valstybės teritorijoje arba ne trečiosios valstybės teritorijoje, kai šios valstybės institucijų priimtas nuosprendis buvo pripažintas Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje, ir Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai negalėtų būti taikomi dėl analogiškos veikos, jeigu ji būtų buvusi padaryta ne Lietuvos valstybės teritorijoje arba ne laive ar ne orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 8) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; KEISTA (punkto numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 9) Europos arešto orderyje trūksta informacijos, reikalingos sprendimui dėl asmens perdavimo priimti, ir Europos arešto orderį išdavusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia. KEISTA (punkto numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 5. KEISTA: 2013 05 30 įstatymu Nr. XII-345 (nuo 2013 07 01) (Žin., 2013, Nr. 62-3057) Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar užsieniečiui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, o jis asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą teisme ir buvo priimtas sprendimas paskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neperduodamas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal Europos arešto orderį išdavusios Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustatytus proceso reikalavimus: 1) asmeniui laiku buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas arba asmuo kitomis priemonėmis gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą tokiu būdu, kad akivaizdu, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, nors jis neatvyks į bylos nagrinėjimą teisme, arba 2) asmuo, žinodamas apie numatomą bylos nagrinėjimą teisme, įgaliojo savo pasirinktą ar valstybės paskirtą gynėją jį ginti bylos nagrinėjimo teisme metu ir tas gynėjas iš tiesų šį asmenį gynė bylos nagrinėjimo teisme metu, arba 3) asmeniui įteikus sprendimą ir jį aiškiai informavus apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę paduoti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas, asmuo aiškiai nurodė, kad jis neginčija sprendimo, arba per nustatytą laikotarpį nepareikalavo persvarstyti bylą ar nepadavė apeliacinio skundo, arba 4) tuo atveju, kai sprendimas asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas, tačiau Europos arešto orderyje patvirtinama, kad po asmens perdavimo šis sprendimas bus nedelsiant asmeniškai įteiktas ir šis asmuo bus aiškiai informuotas apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę paduoti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turės teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas galės būti panaikintas, taip pat kad asmuo bus informuotas apie laikotarpį, per kurį jis turi reikalauti persvarstyti bylą arba paduoti apeliacinį skundą, kaip nurodyta Europos arešto orderyje. 6. Negalima atsisakyti perduoti asmens pagal Europos arešto orderį, kuris išduotas dėl nusikalstamos veikos, susijusios su mokesčiais, rinkliavomis, muitais, valiutos keitimu, remiantis tuo, kad tos pačios rūšies mokesčiai ar rinkliavos nenustatyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose, arba tuo, kad tokių mokesčių, rinkliavų, muitų ar valiutos keitimo teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje skiriasi nuo Europos arešto orderį išdavusios valstybės teisės aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo. KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 7. Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas su sąlyga, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę nuteistajam ne vėliau kaip atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmės kreiptis dėl atleidimo nuo bausmės ar jos sušvelninimo. KEISTA (dalies numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 8. Jeigu Europos arešto orderis išduotas baudžiamojo persekiojimo tikslais, Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo gali būti perduodamas su sąlyga, kad asmuo, dėl kurio Europos arešto orderį išdavusi valstybė priėmė nuosprendį, bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jeigu to prašytų perduotasis asmuo arba to pareikalautų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Ši sąlyga netaikoma, jeigu iš anksto nustatomas vienas ar daugiau Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nurodytų pagrindų, dėl kurių Lietuvos Respublika galėtų atsisakyti perimti paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymą. KEISTA: 1. 2014 11 13 įstatymu Nr. XII-1324 (nuo 2015 04 01) (TAR, 2014, Nr. 2014-17302) 2. 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) III SKYRIUS NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos 10 straipsnis. Nusikalstamų veikų rūšys Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 11 straipsnis. Nusikaltimas 1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. 2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. 3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. 4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. 5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. 6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Ryšiai:KTLRSkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 12 straipsnis. Baudžiamasis nusižengimas Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos 13 straipsnis. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus 1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų. 2. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą (129 straipsnis), sunkų sveikatos sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis), seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), vagystę (178 straipsnis), plėšimą (180 straipsnis), turto prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą (280 straipsnio 2 dalis). KEISTA: 2004 01 29 įstatymu Nr. IX-1992 (nuo 2004 02 14) (Žin., 2004, Nr. 25-760) 3. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Ryšiai:KTLRSkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 14 straipsnis. Kaltės formos Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 15 straipsnis. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Ryšiai:KTLRSkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. 4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 17 straipsnis. Nepakaltinamumas 1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 18 straipsnis. Ribotas pakaltinamumas 1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. 3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė KEISTA: 2016 11 10 įstatymu Nr. XII-2780 (nuo 2016 11 17) (TAR, 2016, Nr. 2016-26876) 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinis asmuo gali atsakyti už kontroliuojamo arba jam atstovaujančio kito juridinio asmens šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytomis sąlygomis padarytas nusikalstamas veikas, jeigu jos padarytos pirmiau nurodyto juridinio asmens naudai jame vadovaujančias pareigas einančio ar jo įgalioto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros ar kontrolės. 5. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už jo naudai arba jo interesais fizinio asmens padarytą, organizuotą, kurstytą ar padėtą padaryti nusikalstamą veiką nepašalina fizinio asmens baudžiamoji atsakomybė, taip pat tai, kad fizinis asmuo už šią veiką atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jis nėra traukiamas atsakomybėn dėl kitų priežasčių. 6. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Valstybės ir savivaldybės institucijomis ir įstaigomis nelaikomos ir pagal šį kodeksą atsako valstybės ir savivaldybės įmonės, taip pat viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir akcinės bendrovės bei uždarosios akcinės bendrovės, kurių visos akcijos ar jų dalis nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei. KEISTA: 2017 06 01 įstatymu Nr. XIII-391 (nuo 2017 06 03) (TAR, 2017, Nr. 2017-09472) IV SKYRIUS NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS IR FORMOS Ryšiai:KTLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. 2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Ryšiai:KTLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką 1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. 2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. 3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. 2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. 3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos 1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. 2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. KEISTA: 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) 4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. 4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas 1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. KEISTA: 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) 2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. 4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus šio kodekso 97 straipsnio 9 dalyje numatytais atvejais. KEISTA: 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. V SKYRIUS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIOS APLINKYBĖS Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 28 straipsnis. Būtinoji gintis 1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. 2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. 4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas 1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. 2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. 3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas KEISTA: 2012 10 02 įstatymu Nr. XI-2241 (nuo 2013 01 01) (Žin., 2012, Nr. 122-6100) 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. 2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. 3. Jeigu, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektai. Ryšiai:KTLRSkitiBylos > 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Ryšiai:KTLRSkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. 2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas 1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams. 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto eksperimento dalyvio laisvo sutikimo. 3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė. VI SKYRIUS ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 36 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą Padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 37 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 38 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; KEISTA: 1. 2007 06 28 įstatymu Nr. X-1233 (nuo 2007 07 21) (Žin., 2007, Nr. 81-3309) 2. 2010 02 11 įstatymu Nr. XI-677 (nuo 2010 02 18) (Žin., 2010, Nr. 20-927) 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai. KEISTA: 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) 3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 39 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių KEISTA: 1. 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 391 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 1. Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui. Ryšiai:LRSkitiTeisėkūra >Bylos > 392 straipsnis. Pranešėjo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės KEISTA: 2018 12 20 įstatymu Nr. XIII-1844 (nuo 2019 01 01) (TAR, 2018, Nr. 2018-21873) 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą ir 2) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir 4) nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, asmuo, kuris turi teistumą, kuris buvo nusikalstamos veikos, kurią jis padėjo atskleisti, organizatorius. 3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. 2. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 3. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. 4. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. 5. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. 6. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. 7. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. 8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. VII SKYRIUS BAUSMĖ Ryšiai:KTLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 41 straipsnis. Bausmė ir jos paskirtis 1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. 2. Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. KEISTA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas; 5) terminuotas laisvės atėmimas; 6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 2. KEISTA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas. 3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. 4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės. 5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra. 6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 681, 682, 71, 72, 721, 722, 723 ir 724 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas, įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. Kartu su baudos bausme įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama. KEISTA: 1. 2004 07 05 įstatymu Nr. IX-2314 (nuo 2004 07 13) (Žin., 2004, Nr. 108-4030) 2. 2008 06 12 įstatymu Nr. X-1597 (nuo 2008 06 27) (Žin., 2008, Nr. 73-2796) 3. 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) 4. 2015 05 07 įstatymu Nr. XII-1676 (nuo 2015 05 19) (TAR, 2015, Nr. 2015-07563) 5. 2019 06 27 įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2019 07 06) (TAR, 2019, Nr. 2019-11177) 6. 2020 11 05 įstatymu Nr. XIII-3353 (nuo 2021 01 01) (TAR, 2020, Nr. 2020-24238) 7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus nustato šio kodekso 43 ir 90 straipsn


    Atsakyti

  • Valdas • 2022-09-01 16:37

    Kopijuoti Kopijuoti su šaltiniu Ieškoti TA paieškoje Ieškoti TP paieškoje Ieškoti terminų žodyne Išsaugoti kataloge Žymėti RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) INFOLEX PASTABA: vadovaujantis 2019 06 27 įstatymu Nr. XIII-2263 (TAR, 2019, Nr. 2019-11177) nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIII-2263 3, 4, 6 straipsnių (BK 46 str. 1 d., 46 str. 5 d., 46 str. 7 d., 46 str. 8 d., 47 str. 8 d., 49 str. 2 d., 49 str. 5 d.) įsigaliojimo (2019 07 06) paskirta arešto bausmė, taip pat arešto bausmė, kurią atlikti teismas nustatė poilsio dienomis, vykdoma, kol bus įvykdyta, jeigu nuteistasis šia bausme ar jo gynėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepateikia prašymo dėl bausmės sušvelninimo. PATVIRTINTAS 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMASIS KODEKSAS BENDROJI DALIS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. 2. Šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. KEISTA: 2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2169 (nuo 2004 05 01) (Žin., 2004, Nr. 72-2492) Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 3 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas 1. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. 2. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. 3. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (1131 straipsnis). KEISTA: 2011 03 22 įstatymu Nr. XI-1291 (nuo 2011 03 31) (Žin., 2011, Nr. 38-1805) 4. Skiriamos tos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės, kurias numato teismo sprendimo priėmimo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas. Išplėstinis turto konfiskavimas skiriamas tik tuo atveju, jeigu jis numatytas šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme. KEISTA: 2010 12 02 įstatymu Nr. XI-1199 (nuo 2010 12 11) (Žin., 2010, Nr. 145-7439) INFOLEX PASTABA: 2014 03 18 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 4 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais KEISTA (straipsnio pavadinimas): 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 1. Asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. 3. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. 4. Asmenų, kurie pagal tarptautinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir padarė nusikalstamą veiką Lietuvos valstybės teritorijoje, baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir šiuo kodeksu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 5 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > 6 straipsnis. Užsieniečių baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos valstybei Užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114–128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos 7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus KEISTA: 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); KEISTA: 2016 06 30 įstatymu Nr. XII-2554 (nuo 2016 07 14) (TAR, 2016, Nr. 2016-20291) 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); KEISTA: 2013 12 19 įstatymu Nr. XII-702 (nuo 2014 01 08) (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-00068) 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); KEISTA: 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (259–269 straipsniai); KEISTA (punkto numeris): 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). KEISTA: 1. 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 2. 2015 06 11 įstatymu Nr. XII-1777 (nuo 2015 06 19) (TAR, 2015, Nr. 2015-09697) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 8 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus 1. Asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus šio kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. 2. Asmuo, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, užsienyje padarę vieną ar kelis nusikaltimus, numatytus šio kodekso 129, 135, 138, 148, 149, 150, 151, 1511, 1521, 153 straipsniuose, 162 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse, baudžiami nepaisant to, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą. KEISTA: 1. 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 2. 2019 07 16 įstatymu Nr. XIII-2334 (nuo 2019 07 27) (TAR, 2019, Nr. 2019-12378) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 9 straipsnis. Ekstradicija 1. Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. Užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu: 1) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu; 2) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje; 3) asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą; 4) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 5) asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė; 6) suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminas; 7) asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą arba malonės tvarka; 8) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų. 4. Asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga, už nusikalstamas veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nebaudžiami ir užsienio valstybėms neišduodami, išskyrus šio kodekso 7 straipsnyje numatytus atvejus. KEISTA: 2014 12 09 įstatymu Nr. XII-1398 (nuo 2015 03 01) (TAR, 2014, Nr. 2014-19925) RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 91 straipsnis. Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį KEISTA: 2004 04 27 įstatymu Nr. IX-2169 (nuo 2004 05 01) (Žin., 2004, Nr. 72-2492) 1. Remiantis Europos arešto orderiu, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje įtariamas nusikalstamos veikos padarymu arba šioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau jos neatlikęs, perduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei. 2. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal Europos arešto orderį perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o jeigu Europos arešto orderis buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, – tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai. 3. KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu: 1) teismas nustato, kad asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) asmuo pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka Lietuvos Respublikoje atleistas nuo bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, atlikimo; 3) asmuo už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo nuteistas Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir paskirta bausmė įvykdyta, tebevykdoma ar nebegali būti vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus; 4) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 5) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 4. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu: 1) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, Lietuvos Respublikoje yra pradėtas baudžiamasis procesas; 2) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta pradėti baudžiamąjį procesą arba pradėtas baudžiamasis procesas buvo nutrauktas; 3) Europos arešto orderis yra išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo ir Lietuvos Respublika perima šios bausmės vykdymą; 4) asmuo už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo nuteistas ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ir paskirta bausmė įvykdyta, tebevykdoma ar nebegali būti vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 5) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderis išduotas dėl Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o Europos arešto orderį išdavusios valstybės baudžiamieji įstatymai už šią nusikalstamą veiką numato ne mažesnę negu trejų metų su laisvės atėmimu susijusią bausmę; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 6) Europos arešto orderis yra išduotas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję šio kodekso 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ar 96 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 7) nusikalstama veika padaryta ne Europos arešto orderį išdavusios valstybės teritorijoje arba ne trečiosios valstybės teritorijoje, kai šios valstybės institucijų priimtas nuosprendis buvo pripažintas Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje, ir Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai negalėtų būti taikomi dėl analogiškos veikos, jeigu ji būtų buvusi padaryta ne Lietuvos valstybės teritorijoje arba ne laive ar ne orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 8) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; KEISTA (punkto numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 9) Europos arešto orderyje trūksta informacijos, reikalingos sprendimui dėl asmens perdavimo priimti, ir Europos arešto orderį išdavusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia. KEISTA (punkto numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 5. KEISTA: 2013 05 30 įstatymu Nr. XII-345 (nuo 2013 07 01) (Žin., 2013, Nr. 62-3057) Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar užsieniečiui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, o jis asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą teisme ir buvo priimtas sprendimas paskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neperduodamas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal Europos arešto orderį išdavusios Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustatytus proceso reikalavimus: 1) asmeniui laiku buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas arba asmuo kitomis priemonėmis gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą tokiu būdu, kad akivaizdu, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, nors jis neatvyks į bylos nagrinėjimą teisme, arba 2) asmuo, žinodamas apie numatomą bylos nagrinėjimą teisme, įgaliojo savo pasirinktą ar valstybės paskirtą gynėją jį ginti bylos nagrinėjimo teisme metu ir tas gynėjas iš tiesų šį asmenį gynė bylos nagrinėjimo teisme metu, arba 3) asmeniui įteikus sprendimą ir jį aiškiai informavus apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę paduoti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas, asmuo aiškiai nurodė, kad jis neginčija sprendimo, arba per nustatytą laikotarpį nepareikalavo persvarstyti bylą ar nepadavė apeliacinio skundo, arba 4) tuo atveju, kai sprendimas asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas, tačiau Europos arešto orderyje patvirtinama, kad po asmens perdavimo šis sprendimas bus nedelsiant asmeniškai įteiktas ir šis asmuo bus aiškiai informuotas apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę paduoti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turės teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas galės būti panaikintas, taip pat kad asmuo bus informuotas apie laikotarpį, per kurį jis turi reikalauti persvarstyti bylą arba paduoti apeliacinį skundą, kaip nurodyta Europos arešto orderyje. 6. Negalima atsisakyti perduoti asmens pagal Europos arešto orderį, kuris išduotas dėl nusikalstamos veikos, susijusios su mokesčiais, rinkliavomis, muitais, valiutos keitimu, remiantis tuo, kad tos pačios rūšies mokesčiai ar rinkliavos nenustatyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose, arba tuo, kad tokių mokesčių, rinkliavų, muitų ar valiutos keitimo teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje skiriasi nuo Europos arešto orderį išdavusios valstybės teisės aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo. KEISTA: 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 7. Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas su sąlyga, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę nuteistajam ne vėliau kaip atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmės kreiptis dėl atleidimo nuo bausmės ar jos sušvelninimo. KEISTA (dalies numeris): 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) 8. Jeigu Europos arešto orderis išduotas baudžiamojo persekiojimo tikslais, Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo gali būti perduodamas su sąlyga, kad asmuo, dėl kurio Europos arešto orderį išdavusi valstybė priėmė nuosprendį, bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jeigu to prašytų perduotasis asmuo arba to pareikalautų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Ši sąlyga netaikoma, jeigu iš anksto nustatomas vienas ar daugiau Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nurodytų pagrindų, dėl kurių Lietuvos Respublika galėtų atsisakyti perimti paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymą. KEISTA: 1. 2014 11 13 įstatymu Nr. XII-1324 (nuo 2015 04 01) (TAR, 2014, Nr. 2014-17302) 2. 2022 05 24 įstatymu Nr. XIV-1117 (nuo 2022 06 02) (TAR, 2022, Nr. 2022-11875) III SKYRIUS NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos 10 straipsnis. Nusikalstamų veikų rūšys Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 11 straipsnis. Nusikaltimas 1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. 2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. 3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. 4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. 5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. 6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Ryšiai:KTLRSkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 12 straipsnis. Baudžiamasis nusižengimas Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos 13 straipsnis. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus 1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų. 2. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą (129 straipsnis), sunkų sveikatos sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis), seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), vagystę (178 straipsnis), plėšimą (180 straipsnis), turto prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą (280 straipsnio 2 dalis). KEISTA: 2004 01 29 įstatymu Nr. IX-1992 (nuo 2004 02 14) (Žin., 2004, Nr. 25-760) 3. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Ryšiai:KTLRSkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 14 straipsnis. Kaltės formos Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 15 straipsnis. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Ryšiai:KTLRSkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. 4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 17 straipsnis. Nepakaltinamumas 1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 18 straipsnis. Ribotas pakaltinamumas 1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. 3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė KEISTA: 2016 11 10 įstatymu Nr. XII-2780 (nuo 2016 11 17) (TAR, 2016, Nr. 2016-26876) 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinis asmuo gali atsakyti už kontroliuojamo arba jam atstovaujančio kito juridinio asmens šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytomis sąlygomis padarytas nusikalstamas veikas, jeigu jos padarytos pirmiau nurodyto juridinio asmens naudai jame vadovaujančias pareigas einančio ar jo įgalioto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros ar kontrolės. 5. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už jo naudai arba jo interesais fizinio asmens padarytą, organizuotą, kurstytą ar padėtą padaryti nusikalstamą veiką nepašalina fizinio asmens baudžiamoji atsakomybė, taip pat tai, kad fizinis asmuo už šią veiką atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jis nėra traukiamas atsakomybėn dėl kitų priežasčių. 6. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Valstybės ir savivaldybės institucijomis ir įstaigomis nelaikomos ir pagal šį kodeksą atsako valstybės ir savivaldybės įmonės, taip pat viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir akcinės bendrovės bei uždarosios akcinės bendrovės, kurių visos akcijos ar jų dalis nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei. KEISTA: 2017 06 01 įstatymu Nr. XIII-391 (nuo 2017 06 03) (TAR, 2017, Nr. 2017-09472) IV SKYRIUS NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS IR FORMOS Ryšiai:KTLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. 2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Ryšiai:KTLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką 1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. 2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. 3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. 2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. 3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos 1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. 2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. KEISTA: 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) 4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2013 07 02 įstatymu Nr. XII-497 (nuo 2013 07 13) (Žin., 2013, Nr. 75-3768) Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. 4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas 1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. KEISTA: 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) 2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. 4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus šio kodekso 97 straipsnio 9 dalyje numatytais atvejais. KEISTA: 2014 03 13 įstatymu Nr. XII-776 (nuo 2014 03 25) (TAR, 2014, Nr. 2014-03404) 5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. V SKYRIUS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIOS APLINKYBĖS Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 28 straipsnis. Būtinoji gintis 1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. 2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. 4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas 1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. 2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. 3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas KEISTA: 2012 10 02 įstatymu Nr. XI-2241 (nuo 2013 01 01) (Žin., 2012, Nr. 122-6100) 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. 2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. 3. Jeigu, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektai. Ryšiai:KTLRSkitiBylos > 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Ryšiai:KTLRSkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. 2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos > Lydimoji medžiaga (LM) 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas 1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams. 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto eksperimento dalyvio laisvo sutikimo. 3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė. VI SKYRIUS ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 36 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą Padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 37 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 38 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; KEISTA: 1. 2007 06 28 įstatymu Nr. X-1233 (nuo 2007 07 21) (Žin., 2007, Nr. 81-3309) 2. 2010 02 11 įstatymu Nr. XI-677 (nuo 2010 02 18) (Žin., 2010, Nr. 20-927) 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai. KEISTA: 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) 3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 39 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių KEISTA: 1. 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. 2015 03 19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015 03 24) (TAR, 2015, Nr. 2015-04087) Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Ryšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 391 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas KEISTA: 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 1. Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. 2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui. Ryšiai:LRSkitiTeisėkūra >Bylos > 392 straipsnis. Pranešėjo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės KEISTA: 2018 12 20 įstatymu Nr. XIII-1844 (nuo 2019 01 01) (TAR, 2018, Nr. 2018-21873) 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą ir 2) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir 4) nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, asmuo, kuris turi teistumą, kuris buvo nusikalstamos veikos, kurią jis padėjo atskleisti, organizatorius. 3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. 4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Ryšiai:KTLRSLRVkitiBylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. 2. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. 3. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. 4. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. 5. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. 6. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. 7. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. 8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. VII SKYRIUS BAUSMĖ Ryšiai:KTLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 41 straipsnis. Bausmė ir jos paskirtis 1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. 2. Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. RedakcijosRyšiai:KTLRSLRVkitiTeisėkūra >Bylos >Citatos Lydimoji medžiaga (LM) 42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. KEISTA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas; 5) terminuotas laisvės atėmimas; 6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 2. KEISTA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas. 3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. 4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės. 5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra. 6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 681, 682, 71, 72, 721, 722, 723 ir 724 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas, įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. Kartu su baudos bausme įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama. KEISTA: 1. 2004 07 05 įstatymu Nr. IX-2314 (nuo 2004 07 13) (Žin., 2004, Nr. 108-4030) 2. 2008 06 12 įstatymu Nr. X-1597 (nuo 2008 06 27) (Žin., 2008, Nr. 73-2796) 3. 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) 4. 2015 05 07 įstatymu Nr. XII-1676 (nuo 2015 05 19) (TAR, 2015, Nr. 2015-07563) 5. 2019 06 27 įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2019 07 06) (TAR, 2019, Nr. 2019-11


    Atsakyti

  • ASD • 2022-08-31 16:56

    Tässä laissa vahvistetaan Liettuan tasavallan Seimasin jäsenten (jäljempänä Seimasin jäsen) toiminnan organisatoriset, aineelliset ja sosiaaliset takeet, jotta he voivat käyttää asianmukaisesti kansanedustajan valtuuksia tasavallan Seimasissa. Liettuan (jäljempänä Seimas) rakenteellisissa jaostoissaan kommunikoidakseen väestön kanssa sekä tässä laissa säädetyt toimintatakuut Seimasin jäsenten periaatteet, oikeudet ja velvollisuudet. 2. Tämä laki ei sääntele suhteita, jotka perustuslain mukaan on säänneltävä Liettuan tasavallan Seimasin perussäännöllä. 3. Seimasin jäsen saa tässä laissa suoraan määrättyjä poikkeuksia lukuun ottamatta oikeuden tässä laissa säädettyihin suoritustakuisiin vannomalla valan Seimasin istunnossa laissa säädetyn menettelyn mukaisesti ja menettää tämä oikeus, kun hänen valtuutensa Kansakunnan edustajana päättyy. 4. Tapauksissa, joissa Seimasin jäsenen toiminnan takeita tai niihin liittyviä Seimasin jäsenen periaatteita, oikeuksia ja velvollisuuksia ei ole määritelty tässä laissa ja Seimas, Seimasin hallitus tai rakenneyksikkö Seimasin jäsenille ei ole annettu tehtävää säännellä niitä, on sovellettava Liettuan tasavallan lakien yleisiä säännöksiä. Tällaiset tapaukset, joissa tiettyjä suhteita ei säännellä, eivät voi olla perustana näiden suhteiden yksinomaiseen oikeudelliseen sääntelyyn, jota sovelletaan vain Seimasin jäseniin, Seimasin tai sen rakenneyksiköiden antamilla paikallisilla säädöksillä. 5. Mitään tämän lain säännöstä ei voida tulkita niin, että se muodostaisi oikeudellisen perustan perustuslaissa kiellettyjen etuoikeuksien myöntämiselle Seimasin jäsenille tai syrjiväksi sen vuoksi, että heillä on tai on ollut Seimasin jäsenasema, sekä seimasin jäseneksi. oikeusperusta, lukuun ottamatta tässä laissa suoraan säädettyjä poikkeuksia, eri vaalipiirissä valittujen Seimasin jäsenten ja yhden mandaattivaalipiireissä valittujen Seimasin jäsenten kohtelulle. 6. Tämän lain määräykset, joiden soveltaminen liittyy Seimasin rakennejaostoihin, sisältävät kaikki Seimasin perussäännössä vahvistetut Seimasin rakennejaostot, joiden toimivalta perustuu Seimasin tehtäviin ja joiden jäsenet ovat Seimasin jäseniä, lukuun ottamatta Seimasin ryhmittymiä tai niitä vastaavia yhteisöjä. 2 artikla. Seimasin jäsenten toiminnan periaatteet 1. Käyttäessään tässä laissa säädettyjä oikeuksia ja toimintatakuita ja suorittaessaan sille asetettuja velvollisuuksia Seimasin jäsenen on noudatettava perustuslakia, lakeja ja muita säädöksiä, ei saa loukata toiminnallaan tai toimimattomuudellaan yleistä järjestystä sekä kunnioittaa valtioneuvoston sääntöjä. yhteinen elämä, hyvät tavat ja hyvän moraalin periaatteet (julkinen moraali) . 2. Teot (toimet tai laiminlyönnit), jotka rikkovat yhteisen elämän sääntöjä, hyviä tapoja tai hyvän moraalin periaatteita (yleinen moraali), ymmärretään tässä laissa siten kuin niiden käsite on muotoiltu Liettuan tasavallan oikeuskäytännössä soveltaessaan Liettuan tasavallan lakeja ja muita säädöksiä. 3. Tehtäviään suorittaessaan Seimasin jäsenten on noudatettava Liettuan tasavallan valtiopoliitikkojen toimintasäännöissä vahvistettuja valtion poliitikkojen käyttäytymisperiaatteita. Seimasin jäseniä koskevat Liettuan tasavallan valtionhallinnon yleisten ja yksityisten etujen yhteensovittamisesta annetussa laissa asetetut vaatimukset. 4. Seimasin jäsenen perustuslaillinen velvollisuus on osallistua Seimasin kokouksiin, Seimasin rakennejaostojen kokouksiin, joiden jäsen seimasin jäsen on. 3 artikla. Tässä laissa säädetyt rajoitukset Seimasin jäsenten oikeuksien ja toimintatakuiden käytölle 1. Seimasin jäsenen mandaattia, tässä laissa säädettyjä oikeuksia ja suoritustakuita saa käyttää vain Seimasin jäsen yhteiskunnan ja valtion etujen mukaisesti, eikä niitä saa käyttää missään olosuhteissa eikä millään tavalla. hyödyttääkseen itseään tai muita henkilöitä suoraan tai välillisesti. 2. Seimasin jäsen saa käyttää tässä laissa säädettyjä oikeuksia ja suoritustakuita vain siinä määrin kuin se on tarpeen kansanedustajan valtuuksien käyttämiseksi, jotka johtuvat Seimasin tai sen rakenteellisten jaostojen tarkoituksesta ja tehtävistä. Seimasin jäsen kuuluu (jäljempänä kansanedustajan valtuudet). Tässä laissa säädettyjä oikeuksia on kiellettyä käyttää tavalla, joka loukkaa muiden valtion ja kuntien toimielinten ja toimielinten toimivaltaa. 3. Seimasin jäsenten tässä laissa säädettyjen oikeuksien ja suoritustakuiden väärinkäyttö on kiellettyä: on kiellettyä panna niitä täytäntöön sellaisilla tavoilla ja keinoin, jotka ilman laillista perustetta loukkaisivat tai rajoittaisivat muiden oikeuksia tai etuja. lailla suojattuja tai aiheuttaisi vahinkoa muille henkilöille tai ei vastaisi vastaavia oikeuksia tai suoritustakuun tarkoitusta. Vahingon aiheuttaminen toiselle henkilölle tässä laissa säädettyä oikeutta väärinkäyttäen on oikeutta väärin käyttävän Seimasin jäsenen oikeudellisen vastuun perusta. 4. Valtion ja kunnalliset toimielimet ja elimet eivät suojaa tässä laissa säädettyjä oikeuksia ja suoritustakuita, jos Seimasin jäsen käyttää niitä vastoin lain vaatimuksia, yleistä järjestystä, vastoin hyviä tapoja, sääntöjä. yhteinen elämä, hyvän moraalin periaatteet (julkinen moraali). OSA TOINEN SEIAMin JÄSENTEN TYÖEHDOT SEIAMISSA 4 artikla. Työolot


    Atsakyti

  • Rokas • 2022-08-31 16:54

    Šiame įstatyme nustatomos organizacinės, materialinės ir socialinės Lietuvos Respublikos Seimo narių (toliau – Seimo narys) veiklos garantijos deramai vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus Lietuvos Respublikos Seime (toliau – Seimas), jo struktūriniuose padaliniuose, bendrauti su gyventojais, taip pat su šiame įstatyme nustatomomis veiklos garantijomis susiję Seimo narių veiklos principai, teisės ir pareigos. 2. Šiame įstatyme nereglamentuojami santykiai, kurie pagal Konstituciją turi būti reglamentuoti Lietuvos Respublikos Seimo statute. 3. Išskyrus šiame įstatyme tiesiogiai nurodytas išimtis, teisę į šiame įstatyme nustatytas veiklos garantijas Seimo narys įgyja teisės aktų nustatyta tvarka prisiekęs Seimo posėdyje ir šios teisės netenka nutrūkus jo kaip Tautos atstovo įgaliojimams. 4. Tais atvejais, kai Seimo nario veiklos garantijos ar su jomis susiję Seimo nario veiklos principai, teisės ir pareigos šiame įstatyme nenustatyti ir juos reglamentuoti nepavesta Seimui, Seimo valdybai, ar Seimo struktūriniam padaliniui, turi būti taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos. Tokie tam tikrų santykių nereglamentavimo atvejai negali būti pagrindas Seimo ar jo struktūrinių padalinių priimtais lokaliaisiais teisės aktais nustatyti išskirtinį, tik Seimo nariams taikomą, tų santykių teisinį reglamentavimą. 5. Jokia šio įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip sudaranti teisinį pagrindą teikti Seimo nariams Konstitucijos draudžiamas privilegijas ar juos diskriminuoti dėl turimo ar turėto Seimo nario statuso, taip pat kaip sudaranti teisinį pagrindą, išskyrus šiame įstatyme tiesiogiai nustatytas išimtis, skirtingai traktuoti Seimo narius, išrinktus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, ir Seimo narius, išrinktus vienmandatėse rinkimų apygardose. 6. Šio įstatymo nuostatos, kurių taikymas susijęs su Seimo struktūriniais padaliniais, apima visus Seimo statute nustatytus Seimo struktūrinius padalinius, kurių įgaliojimai kyla iš Seimo funkcijų ir kurių nariai yra Seimo nariai, išskyrus Seimo frakcijas ar joms prilygintus darinius. 2 straipsnis. Seimo narių veiklos principai 1. Naudodamiesi šiame įstatyme nustatytomis teisėmis bei veiklos garantijomis ir atlikdami nustatytas pareigas, Seimo nariai turi laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, savo veiksmais ar neveikimu nepažeisti viešosios tvarkos, gerbti bendro gyvenimo taisykles, gerus papročius ir geros moralės principus (visuomenės moralę). 2. Veikos (veiksmai ar neveikimas), pažeidžiančios bendro gyvenimo taisykles, gerus papročius ar geros moralės principus (visuomenės moralę) šiame įstatyme suprantamos taip, kokia jų samprata taikant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus suformuota Lietuvos Respublikos teismų praktikos. 3. Eidami savo pareigas, Seimo nariai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse nustatytais valstybės politikų elgesio principais. Seimo nariams taikomi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nustatyti reikalavimai. 4. Dalyvauti Seimo posėdžiuose, Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys Seimo narys yra, posėdžiuose – Seimo nario konstitucinė pareiga. 3 straipsnis. Naudojimosi šiame įstatyme nustatytomis Seimo narių teisėmis ir veiklos garantijomis ribos 1. Seimo nario mandatą, šiame įstatyme nustatytas teises ir veiklos garantijas Seimo narys gali naudoti tik visuomenės ir valstybės interesais ir jokiomis aplinkybėmis bei jokiais būdais negali jų panaudoti siekdamas naudos sau ar kitiems asmenims tiesiogiai ar netiesiogiai gauti. 2. Šiame įstatyme nustatytomis teisėmis ir veiklos garantijomis Seimo narys gali naudotis tik tiek, kiek to reikia jam vykdant Tautos atstovo įgaliojimus, kylančius iš Seimo ar jo struktūrinių padalinių, kuriems tas Seimo narys priklauso, paskirties ir funkcijų (toliau – Tautos atstovo įgaliojimai). Draudžiama šiame įstatyme nustatytomis teisėmis naudotis taip, kad būtų kišamasi į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją. 3. Draudžiama piktnaudžiauti šiame įstatyme nustatytomis Seimo narių teisėmis ir veiklos garantijomis: draudžiama jas įgyvendinti tokiais būdais ir tokiomis priemonėmis, kurie be teisinio pagrindo pažeistų ar suvaržytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba neatitiktų atitinkamos teisės ar veiklos garantijos paskirties. Žalos kitam asmeniui padarymas piktnaudžiaujant šiame įstatyme nustatyta teise yra teise piktnaudžiaujančio Seimo nario teisinės atsakomybės pagrindas. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos negina šiame įstatyme nustatytų teisių ir veiklos garantijų, jeigu jomis Seimo narys naudojasi pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, viešąją tvarką, nesilaikydamas gerų papročių, bendro gyvenimo taisyklių, geros moralės principų (visuomenės moralės). ANTRASIS SKIRSNIS SEIMO NARIŲ DARBO SEIME SĄLYGOS 4 straipsnis. Darbo patalpos Seimo rūmuose 1. Kiekvienam Seimo nariui Seimo rūmuose skiriama tinkamai įrengta atskira darbo patalpa. 2. Reikalavimus, kuriuos turi atitikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos patalpos, nustato ir sprendimus dėl šių patalpų suteikimo Seimo nariams priima Seimo valdyba. 3. Suteikiant Seimo nariams darbo patalpas Seimo rūmuose, turi būti paisoma Seimo narių lygiateisiškumo principo. Suteikti Seimo nariui išskirtinai didesnes ar geriau įrengtas ir aprūpintas darbo patalpas negu kitiems galima tik tuo atveju, kai tai būtina dėl tam Seimo nariui pavestų papildomų pareigų, taip pat turinčiam specialiųjų poreikių Seimo nariui. 5 straipsnis. Specialiųjų poreikių tenkinimas 1. Seimo nariams, kuriems įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliota institucija nustatė specialiuosius poreikius, Seimo rūmuose sudaromos tuos specialiuosius poreikius atitinkančios darbo sąlygos. Sprendimus dėl šių darbo sąlygų sudarymo priima Seimo valdyba. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems specialiesiems poreikiams finansuoti skiriamos tikslinės lėšos iš valstybės biudžete Seimui skirtų asignavimų. Šios lėšos neįskaičiuojamos į su Seimo nario parlamentine veikla susijusias išlaidas ir negali būti naudojamos jokiems kitiems tikslams. 6 straipsnis. Seimo narių padėjėjai-sekretoriai 1. Seimo nariai gali turėti padėjėjų-sekretorių, kurie yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Kiekvienam Seimo nariui skiriamos trys padėjėjo-sekretoriaus pareigybės. 2. Specialiųjų poreikių turinčiam Seimo nariui gali būti skiriama viena papildoma padėjėjo-sekretoriaus pareigybė. Sprendimą dėl papildomos pareigybės priima Seimo valdyba. 3. Sprendimus dėl darbo vietų Seimo rūmuose suteikimo Seimo narių padėjėjams-sekretoriams priima Seimo valdyba. 7 straipsnis. Seimo narių visuomeniniai konsultantai 1. Seimo nariams gali neatlygintinai padėti fiziniai asmenys – visuomeniniai konsultantai. Seimo narys pats sprendžia kiek turėti visuomeninių konsultantų. Visuomeninių konsultantų įgaliojimus nustato Seimo valdyba. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems visuomeniniams konsultantams šį jų statusą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarką nustato Seimo valdyba. TREČIASIS SKIRSNIS SEIMO NARIŲ TEISINIAI SANTYKIAI SU KITOMIS INSTITUCIJOMIS 8 straipsnis. Teisė gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų, valstybės, savivaldybių bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų 1. Seimo narys turi teisę raštu teisės aktų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų gauti informaciją, reikalingą jam vykdant Tautos atstovo įgaliojimus. 2. Su informacija, sudarančia valstybės, tarnybos ar kitokią įstatymų saugomą paslaptį, Seimo narys gali susipažinti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, kitų tokios informacijos gavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Seimo narys, gavęs skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą apie galimą įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, pats neatlieka jo kompetencijai nepriklausančio tyrimo ir negali pavesti tokį tyrimą atlikti savo padėjėjams-sekretoriams ar visuomeniniams konsultantams. 4. Susipažinęs su gautu šio straipsnio 3 dalyje nurodytu skundu, pareiškimu ar kitokiu pranešimu, Seimo narys turi teisę perduoti jį ištirti valstybės ar savivaldybių institucijai, kuriai pagal įstatymus ar kitus teisės aktus priskirti įgaliojimai prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Ši institucija apie baigto tyrimo rezultatus praneša asmeniui, pagal kurio skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą buvo atliktas tyrimas, taip pat tą skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą jai perdavusiam Seimo nariui. 5. Manydamas, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytame skunde, pareiškime ar kitokiame pranešime yra keliamas valstybinės svarbos klausimas, Seimo narys taip pat turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka inicijuoti Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą tam klausimui ištirti arba kad tą klausimą parlamentinės kontrolės tvarka nagrinėtų Seimo komitetas ar komisija. Šią teisę Seimo narys turi ir tais atvejais, kai jo netenkina šio straipsnio 4 dalyje nurodyto tyrimo rezultatai. 9 straipsnis. Sąlygų susitikti su gyventojais sudarymas 1. Seimo nario prašymu savivaldybės administracija neatlygintinai suteikia Seimo nariui tinkamas patalpas susitikti su gyventojais. Prašymą suteikti patalpas susitikti su gyventojais Seimo narys pateikia iš anksto (paprastai ne vėliau kaip prieš vieną savaitę) iki planuojamo susitikimo. Jeigu patalpose, kuriose Seimo narys pageidauja susitikti su gyventojais, tuo laiku turi vykti kitas renginys ar jos turi būti naudojamos kitiems svarbiems tikslams, savivaldybės administracija pasiūlo Seimo nariui kitas susitikti su gyventojais tinkamas patalpas arba kitą susitikimo laiką. Apie numatomą susitikimo vietą ir laiką Seimo narys gyventojams praneša pats. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti Seimo narių susitikimai su gyventojais negali būti rengiami taip, kad būtų trikdomas institucijų, pareigūnų, kitų asmenų darbas. 3. Seimo nariui pagal šio straipsnio 1 dalį suteiktos patalpos negali būti naudojamos politinėms kampanijoms. 4. Šiame įstatyme vartojama sąvoka „politinė kampanija“ suprantama taip kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme. 5. Susitikimams su gyventojais Seimo narys turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išsinuomoti ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas, patalpas. Už šių patalpų nuomą gali būti apmokama iš lėšų, skirtų su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. KETVIRTASIS SKIRSNIS SEIMO NARIŲ VEIKLOS NEPRIKLAUSOMUMO, MATERIALINĖS IR SOCIALINĖS GARANTIJOS 10 straipsnis. Seimo nario imunitetas 1. Seimo nario asmuo neliečiamas. 2. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t.y. Seimo, Seimo struktūrinių padalinių, frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka. 3. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis tyčinį nusikaltimą (in flagranti), už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo. Šiuo atveju pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik generalinis prokuroras ar jo pareigas einantis generalinio prokuroro pavaduotojas, kuris apie tai nedelsdamas praneša Seimui. 4. Įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pradėti naudoti prieš Seimo narį kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones galima tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar jo pareigas einančio pareigūno sprendimu, sutikus generaliniam prokurorui ar jo pareigas einančiam generalinio prokuroro pavaduotojui. Neatidėliotinais atvejais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pradėti naudoti prieš Seimo narį kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kuriems pagal jų naudojimo pobūdį ir (ar) trukmę nereikalinga prokuroro ar teismo sankcija, galima kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar jo pareigas einančio pareigūno sprendimu. Priėmus šį sprendimą, per vieną darbo dieną turi būti gautas generalinio prokuroro ar jo pareigas einančio generalinio prokuroro pavaduotojo sutikimas. Jeigu šis sutikimas negaunamas, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimas prieš Seimo narį nutraukiamas, o jų metu gauta informacija nedelsiant sunaikinama. 5. Krata ar poėmis Seimo nario darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik generalinio prokuroro ar jo pareigas einančio generalinio prokuroro pavaduotojo sutikimu, dalyvaujant ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui. Ši nuostata netaikoma, kai Seimo narys yra užkluptas darantis šio straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ar tuoj po jos. Be to, krata ar poėmis Seimo nario darbo patalpose Seimo rūmuose taip pat jo gyvenamojoje patalpoje Seimo viešbutyje gali būti atliekama tik dalyvaujant Seimo Pirmininkui ar vienam iš jo pavaduotojų. 6. Be asmens dokumentų sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos institucijas Seimo narys turi būti nedelsiant paleistas, kai nustatoma jo asmenybė. 11 straipsnis. Darbo apmokėjimas 1. Darbo užmokestis Seimo nariui mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete Seimui skirtų asignavimų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu (toliau – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas). 2. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis padidinamas Seimo narių darbo užmokestis, gali būti taikomas ne anksčiau kaip nuo naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio dienos, išskyrus jei didinamas pareiginės algos bazinis dydis. 3. Seimo nariui negali būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis negu kitiems Seimo nariams, taip pat Seimo nario darbo užmokestis jo kadencijos metu negali būti nemokamas arba sumažintas, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties įstatymu gali būti laikinai nustatytas Seimo nario darbo užmokestis, mažesnis už nustatytąjį Seimo kadencijos pradžioje. 4. Seimo nario, kuris yra Ministras Pirmininkas arba ministras, darbo užmokestis nustatomas vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. 5. Seimo nariui, be pateisinamos priežasties nedalyvavusiam Seimo posėdyje, Seimo struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdyje, darbo užmokestis mažinamas 5 procentais už kiekvieną praleistą posėdį. Sprendimus dėl darbo užmokesčio sumažinimo, remdamasi Seimo statute nustatyta tvarka, priima Seimo valdyba. Šis sprendimas gali būti skundžiamas ir ginčas nagrinėjamas Seimo statute nustatyta tvarka. Suma, kuria sumažinamas Seimo nario darbo užmokestis, išskaitoma iš Seimo nario artimiausio mėnesio darbo užmokesčio. 6. Nedalyvavimo Seimo posėdyje, taip pat nedalyvavimo Seimo struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdyje svarbiomis pateisinamomis priežastimis laikomas Seimo nario laikinasis nedarbingumas, komandiruotė, atostogos vaikui prižiūrėti ar kitos svarbios aplinkybės, taip pat nedalyvavimas posėdžiuose Seimo valdybos pritarimu. Jeigu Seimo narys nepraneša, kad posėdyje nedalyvaus, arba nenurodo nedalyvavimo priežasčių, laikoma, kad posėdis praleistas be svarbios pateisinamos priežasties. 7. Seimo statute nustatyta tvarka sprendžiama, ar pateisinamas pažiūromis ir politiniais tikslais grindžiamas Seimo narių nedalyvavimas Seimo, Seimo struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdžiuose, jei šis nedalyvavimas nėra nuolatinis. 8. Seimo nario buvimas Seimo Pirmininku, Ministru Pirmininku ir ministru yra pateisinama priežastis, dėl kurios tas Seimo narys gali nedalyvauti šio straipsnio 5 dalyje nurodytuose posėdžiuose. 9. Seimo nariui, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra suimtas, darbo užmokestis nemokamas už visą suėmimo laiką. Jeigu baudžiamasis procesas Seimo nariui nutraukiamas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas) arba teismas dėl Seimo nario priima išteisinamąjį nuosprendį, tam Seimo nariui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išmokamas visas darbo užmokestis, kurio jis negavo dėl suėmimo. 10. Seimo nariui, kuriam teismo nuosprendžiu paskirtas areštas ar laisvės atėmimas, darbo užmokestis nemokamas už visą laiką, kol jis atlieka paskirtą bausmę. Jeigu įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra panaikinamas, Seimo nariui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išmokamas visas darbo užmokestis, kurio jis negavo dėl bausmės atlikimo. 12 straipsnis. Biuras 1. Kiekvienas Seimo narys gali turėti biurą, reikalingą Tautos atstovo įgaliojimams vykdyti. Vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktų Seimo narių biurai įrengiami atitinkamų rinkimų apygardų teritorijose, išskyrus atvejus, kai rinkimų apygardos teritorija, patenka į savivaldybės, kurios administracijos buveinė yra kitos savivaldybės teritorijoje, teritoriją. Tokioje vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinkto Seimo nario biuras įrengiamas tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra jo rinkimų apygardos teritorijos savivaldybės administracijos buveinė. Kai rinkimų apygarda apima daugiau negu vienos savivaldybės teritoriją, Seimo narys gali turėti daugiau negu vieną biurą. Sprendimus, kuriose savivaldybėse įrengiami daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktų Seimo narių biurai, priima Seimo frakcijos. 2. Patalpas Seimo nario biurui nemokamai (už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir kitas komunalines paslaugas moka savivaldybė) suteikia savivaldybė. Už naudojimąsi telefonu ir internetu apmoka Seimo narys iš lėšų, skirtų su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos patalpos suteikiamos nuolatiniam naudojimuisi Seimo nario įgaliojimų laikui. Suteikiamos patalpos turi būti ne mažesnės kaip 12 m2 bei atitikti sanitarijos ir higienos reikalavimus, su įrengtomis darbo vietomis Seimo nariui ir Seimo nario padėjėjui-sekretoriui, telefoniniu ir internetiniu ryšiu, taip pat esant galimybei su laukiamuoju ir sąlygomis Seimo nariui netrukdomai susitikti su gyventojais. 4. Prireikus, Seimo narys turi teisę nuomotis patalpas Seimo nario biurui. Tokiu atveju už Seimo nario biuro nuomą ir išlaikymą apmokama iš lėšų, skirtų su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. 13 straipsnis. Su Seimo nario parlamentine veikla susijusių išlaidų apmokėjimas 1. Seimo nariui išlaidoms, susijusioms su jo parlamentine veikla, iš valstybės biudžeto kiekvieną mėnesį atsiskaitytinai skiriama 1 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio suma. 2. Seimo nariui atlyginamos šios su jo parlamentine veikla susijusios išlaidos: 1) Seimo nario ir jo padėjėjų-sekretorių tarnybinių telefoninių pokalbių, interneto, Seimo nario biuro telekomunikacijų išlaidos; 2) pašto prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidos; 3) knygų, gėlių ir suvenyrų įsigijimo išlaidos; 4) periodinių leidinių ir laikraščių prenumeratos išlaidos; 5) nešiojamųjų kompiuterių ir kitos kompiuterinės technikos įsigijimo ir (ar) nuomos, eksploatavimo, techninės priežiūros, remonto ir draudimo, taip pat programinės įrangos įsigijimo išlaidos; 6) Seimo nario biure esančios biuro, kompiuterinės technikos įsigijimo ir (ar) nuomos, eksploatavimo, techninės priežiūros, remonto, draudimo, taip pat programinės įrangos įsigijimo išlaidos, taip pat kai Seimo narys nuomojasi patalpas biurui, Seimo nario biuro patalpos nuomos ir išlaikymo išlaidos; 7) patalpų, skirtų susitikimams su gyventojais, nuomos išlaidos; 8) Seimo nario parlamentinei veiklai naudojamos transporto priemonės eksploatavimo, techninio aptarnavimo, remonto, draudimo, taksi paslaugų (išskyrus tarpmiestinius maršrutus), viešojo transporto bilietų įsigijimo, trumpalaikės automobilio nuomos (ne daugiau kaip už 7 dienas per mėnesį) išlaidos; 9) Seimo nario veiklos ataskaitos spausdinimo, platinimo ir kitos informacijos, susijusios su jo parlamentine veikla, pagaminimo išlaidos, viešosios informacijos rengėjų teikiamų paslaugų apmokėjimo išlaidos, interneto puslapio sukūrimo, domeno ir serverio apmokėjimo, reklamos socialiniuose tinkluose išlaidos; 10) Seimo nario su parlamentine veikla susijusios kelionės į užsienio valstybę gyvenamojo ploto nuomos išlaidos, transporto išlaidos, susijusios su kelionės tikslais (kelionės į užsienio valstybę išlaidos ir vietinio transporto užsienio valstybės teritorijoje išlaidos) ir kompleksinio kelionės draudimo išlaidos, kai šiame punkte nurodytų išlaidų neapmoka kviečiančioji organizacija (institucija) ir kelionei pritaria Seimo valdyba; 11) vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinkto Seimo nario, nuosavybės teise neturinčio gyvenamosios patalpos vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas, ir apygardose, kurios ribojasi su vienmandate rinkimų apygarda, kurioje jis buvo išrinktas, su parlamentine veikla susijusios apgyvendinimo vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas, išlaidos; 12) transporto priemonės nuomos ekskursijoms į Seimo rūmus išlaidos; 13) kanceliarinių prekių įsigijimo išlaidos; 14) vizitinių kortelių (Seimo nario ir (ar) Seimo nario padėjėjų) įsigijimo išlaidos; 15) banko sąskaitos, atidarytos lėšoms, skirtoms su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, administravimo paslaugų išlaidos. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos lėšos skiriamos ir Seimo nariui, kuris yra Ministras Pirmininkas arba ministras. 4. Seimo vadovams, taip pat Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetų pirmininkams ir jų pavaduotojams, opozicijos lyderiui, frakcijų seniūnams ir jų pavaduotojams už naudojimąsi tarnybiniais telefonais kiekvieną mėnesį kompensuojama 0,4 VMDU dydžio suma, kitų komitetų ir komisijų pirmininkams, jų pavaduotojams, pakomitečių pirmininkams – 0,2 VMDU dydžio suma, kitiems Seimo nariams – 0,15 VMDU dydžio suma. 5. Seimo nario išlaidas tarnybiniam telefonui ir kitoms ryšių priemonėms, atitinkamų paslaugų tiekėjams apmoka Seimo kanceliarija. 6. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas lėšas Seimo kanceliarija kiekvieną mėnesį avansu perveda į šiam tikslui Seimo nario vardu atidarytą sąskaitą banke. 7. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytų lėšų panaudojimą Seimo narys atsiskaito kas ketvirtį. 8. Per biudžetinius metus Seimo nario nepanaudotos šio straipsnio 1 dalyje numatytos lėšos, į kitus biudžetinius metus neperkeliamos. 9. Šiame straipsnyje numatytų lėšų naudojimas neturi sukelti privačių ir viešų interesų konflikto. 10. Seimo nariui, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra suimtas, šiame straipsnyje numatytos lėšos neskiriamos už visą suėmimo laiką. 11. Seimo nariui, kuriam teismo nuosprendžiu paskirtas areštas ar laisvės atėmimas, šiame straipsnyje numatytos lėšos neskiriamos už visą laiką, kol Seimo narys atlieka paskirtą bausmę. 12. Pakeistos šio įstatymo nuostatos, kuriomis padidinamas šiame straipsnyje nustatytas maksimalus lėšų, skirtų su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, dydis, gali būti taikomos ne anksčiau kaip nuo naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio dienos. 13. Seimo narių lėšų su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms skyrimo ir atsiskaitymo tvarką nustato Seimo valdyba. 14 straipsnis. Tarnybinių automobilių skyrimas 1. Seimo Pirmininkui skiriamas tarnybinis automobilis su vairuotoju. 2. Seimo narys gali pasinaudoti tarnybiniu automobiliu su vairuotoju, kai jo kelionė susijusi su parlamentine veikla susijusių pareigų atlikimu. 3. Sprendimą dėl automobilio specialiųjų poreikių turinčiam Seimo nariui, jo prašymu priima Seimo valdyba. 15 straipsnis. Aprūpinimas būstu 1. Seimo nariui, kurio deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta Seimo rinkimų dieną yra toliau negu 50 kilometrų nuo Vilniaus miesto centro, pirmumo teise jo įgaliojimų laikotarpiu Seimo kanclerio sprendimu suteikiama gyvenamoji patalpa Seimo viešbutyje, jeigu Seimo narys to pageidauja. Apie šio būsto poreikį išrinktas Seimo narys Seimo kanceliarijai praneša iš karto po to, kai jam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme nustatyta tvarka įteikiamas Seimo nario pažymėjimas. 2. Jei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų Seimo narių yra daugiau, nei vietų Seimo viešbutyje, sprendimą dėl papildomai reikalingo būsto nuomos Vilniaus mieste priima Seimo valdyba. 3. Specialiųjų poreikių turinčiam Seimo nariui, kai Seimo viešbutyje nėra jo specialiesiems poreikiams pritaikytų gyvenamųjų patalpų, Seimo valdybos sprendimu kompensuojama Seimo nario specialiesiems poreikiams pritaikyto gyvenamojo būsto nuomos kaina, tačiau ne didesnė kaip 1 VMDU dydžio suma per mėnesį. 4. Seimo viešbutyje gyvenantys Seimo nariai moka už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją pagal patvirtintus tarifus ir apskaitos prietaisų rodmenis. 5. Nutrūkus Seimo nario įgaliojimams, buvęs Seimo narys privalo per 15 kalendorinių dienų išsikelti iš užimamų patalpų ir visiškai atsiskaityti už gyvenimą Seimo viešbutyje. 16 straipsnis. Seimo nario darbo ir poilsio laikas Seimo veikla yra nepertraukiama, Seimo nariai savo įgaliojimus vykdo visos kadencijos metu. Seimo nario darbo laiką Seimo sesijų metu nustato Seimo valdyba. Seimo narys laiką tarp Seimo, Seimo struktūrinių padalinių ir darbo grupių, kurių narys jis yra, posėdžių planuoja savarankiškai. 17 straipsnis. Garantijos nutrūkus Seimo nario įgaliojimams 1. Seimo narys, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 63 straipsnio 1 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, turi teisę Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka grįžti į iki išrinkimo Seimo nariu eitas pareigas. 2. Seimo nariui, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, išmokama išeitinė išmoka. Buvusiam Seimo nariui išmokama tiek vidutinių mėnesinių to Seimo nario darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, kiek metų nepertraukiamai truko jo kadencija Seime, bet ne mažesnė kaip 2 ir ne didesnė kaip 6 vidutinių mėnesinių to Seimo nario paskutinės kadencijos darbo užmokesčių dydžio. Jeigu asmuo Seimo nariu buvo nepilnus kadencijos metus, tai ilgesnis negu 6 mėnesių trukmės laikotarpis šiame straipsnyje laikomas pilnais kadencijos metais. Seimo nariui priklausanti išmokos suma išmokama dalimis kas mėnesį, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį. Išeitinė išmoka nemokama, jeigu Seimo narys, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte nustatytais pagrindais, vėl išrenkamas Seimo nariu. 3. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyto buvusio Seimo nario iš darbo, darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, ir tarnybos santykių gaunamos pajamos yra mažesnės negu jo gautas vidutinis mėnesinis Seimo nario darbo užmokestis, jam mažesnių pajamų gavimo laikotarpiu kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip šešis mėnesius kompensuojamas jo gauto vidutinio mėnesinio Seimo nario darbo užmokesčio ir atitinkamą mėnesį gaunamų pajamų skirtumas. 4. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyto buvusio Seimo nario iš darbo, darbo santykiams prilygintų teisinių santykių, ir tarnybos santykių gaunamos pajamos yra didesnės negu jo gautas vidutinis mėnesinis Seimo nario darbo užmokestis, šio straipsnio 2 dalyje numatyta išmoka nemokama. 5. Seimo nario, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 63 straipsnio 2 punkte numatytu atveju, šeimos nariams iš karto išmokama visa šio straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio išmoka. 6. Šiame straipsnyje nurodytas išmokas buvusiam Seimo nariui ar jo šeimai moka Seimo kanceliarija. PENKTASIS SKIRSNIS SEIMO NARIŲ VEIKLA, NESUSIJUSI SU TAUTOS ATSTOVO ĮGALIOJIMŲ VYKDYMU 18 straipsnis. Draudimas užsiimti veikla, nesuderinama su Seimo nario statusu, ir pareiga vengti interesų konflikto 1. Seimo narys negali užsiimti kita veikla, dirbti kitą darbą ir gauti kitą darbo užmokestį, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. 2. Vykdydamas Tautos atstovo įgaliojimus, Seimo narys privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, turi elgtis taip, kad visuomenei nekiltų įtarimų dėl tokio konflikto buvimo. 3. Seimo nariui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių kyla interesų konfliktas, ir daryti šiems sprendimams kitokią įtaką. 4. Gavus informacijos, kad Seimo narys galbūt nevykdo šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų reikalavimų, jo veiklą vertina Seimo statute nurodytas Seimo struktūrinis padalinys. Kai šis Seimo struktūrinis padalinys nustato, kad Seimo narys užsiėmė šiame įstatyme draudžiama veikla, dirbo šiame įstatyme draudžiamą darbą, gavo šiame įstatyme draudžiamą darbo užmokestį arba neišvengė interesų konflikto, apie tai nedelsdamas praneša Seimui. 19 straipsnis. Kūrybinė veikla 1. Seimo narys gali užsiimti kūrybine veikla ir gauti už ją atlyginimą. 2. Seimo nario kūrybinė veikla – jo veikla mokslo, technikos, kultūros ar meno srityse, kuria sukuriamas kūrinys, t. y. kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė. 3. Seimo nario kūrybinė veikla neapima: 1) paskaitų skaitymo (nesvarbu, ar už tai mokamas atlyginimas, ar ne, taip pat ar tai daroma pagal sutartį, ar jos nesudarius) pagal oficialiai patvirtintas valstybės, savivaldybių ar privačių švietimo įstaigų, įskaitant aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos tobulinimo institucijas, mokymo ar studijų programas; ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Seimo nariui apskritai draudžiama epizodiškai neatlygintinai skaityti paskaitas valstybės, savivaldybių ar privačiose švietimo įstaigose kaip kviestiniam svečiui, taip pat kad Seimo nariui apskritai draudžiama gauti atlyginimą už paskaitą, kuria sukuriamas kūrinys – kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti mokslo, kultūros ar meno vertybė; 2) dalyvavimo komerciniuose pramoginiuose renginiuose, audiovizualinės (televizijos, radijo, internetinės) žiniasklaidos laidose, taip pat kituose juridinių ar fizinių asmenų rengiamuose renginiuose, įskaitant jų kūrimą, režisavimą, prodiusavimą, vedimą ir kitokį dalyvavimą juose arba juos kuriant (nesvarbu, ar už tai yra mokamas atlyginimas, ar ne, taip pat ar tai daroma pagal sutartį, ar jos nesudarius); ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Seimo nariui apskritai neleidžiama epizodiškai neatlygintinai dalyvauti nepramoginiuose renginiuose ar audiovizualinės žiniasklaidos laidose, jeigu tai nesukuria Seimo nariui jokių įsipareigojimų to renginio ar laidos rengėjams ar kitiems asmenims, taip pat kad Seimo nariui apskritai neleidžiama už dalyvavimą nepramoginiuose renginiuose gauti atlyginimą, jeigu jis mokamas už kūrinio – kokybiškai naujos, originalios, niekada anksčiau neegzistavusios konkrečios mokslo, kultūros ar meno vertybės – sukūrimą; 3) teisės aktų koncepcijų ar projektų, strategijų, programų ar kitokių veiklos metmenų ar dokumentų rengimo, viešosios valdžios funkcijas atliekančių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų konsultavimo šiais klausimais, profesinės ekspertinės veiklos, taip pat valstybės, savivaldybių, tarptautinių institucijų ar privačių asmenų veiklos vertinimo; ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Seimo nariui apskritai neleidžiama neatlygintinai dalyvauti rengiant šiame punkte nurodytus veiklos metmenis ar dokumentus ar vertinant valstybės, savivaldybių, tarptautinių institucijų ar privačių asmenų veiklą, jeigu tai nesukuria Seimo nariui jokių įsipareigojimų kitiems asmenims; 4) bet kokios veiklos, kuria įgyvendinamos valstybės, savivaldybių, tarptautinių institucijų ar privačių asmenų funkcijos (yra tų institucijų ar asmenų veiklos dalis). 4. Seimo narys atlyginimą už kūrybinę veiklą gali gauti tik pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytą autorinę sutartį ir tik tuo atveju, jeigu jis nebuvo ir nėra su asmeniu, atlyginančiu už tą kūrybinę veiklą, susijęs santykiais, dėl kurių gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas, ir jeigu šios sutarties pagrindu tarp Seimo nario ir to asmens nėra darbo, tarnybos ar jiems tolygių santykių. 5. Seimo narys, prieš priimdamas pasiūlymą skaityti paskaitą, jeigu dėl šios paskaitos skaitymo numatoma sudaryti šio straipsnio 4 dalyje nurodytą sutartį ir (arba) jeigu už paskaitos skaitymą numatoma sumokėti atlyginimą, turi kreiptis į Seimo statute numatytą Seimo struktūrinį padalinį rekomendacijos. Šis struktūrinis padalinys kiekvienu atveju teikia išvadą, ar tokia Seimo nario veikla suderinama su Seimo nario statusu, t. y. ar ši veikla nepažeis Konstitucijos 60 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytų apribojimų. Šis Seimo struktūrinis padalinys gali pasiūlyti Seimo nario paskaitą fiksuoti vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis ar kompiuterio laikmenose. Toks fiksavimas yra įrodymas sprendžiant, ar Seimo nario paskaitą galima laikyti kūriniu, t. y. kokybiškai nauja, originalia, niekada anksčiau neegzistavusia konkrečia mokslo, kultūros ar meno vertybe. Seimo nario atsisakymas skaitomą paskaitą fiksuoti vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis ar kompiuterio laikmenose laikomas įrodymu, kad paskaita nėra kūrinys. 6. Šio straipsnio 5 dalyje numatytą rekomendaciją privaloma gauti ir tais atvejais, kai Seimo narys gauna pasiūlymą dalyvauti nepramoginiame renginyje ir už pasakytą kalbą ar kitokį pasirodymą tame renginyje gauti atlyginimą. Rekomendaciją duodantis Seimo statute numatytas Seimo struktūrinis padalinys gali pasiūlyti Seimo nariui savo kalbą ar kitokį pasirodymą renginyje fiksuoti vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis ar kompiuterio laikmenose. Toks fiksavimas yra įrodymas sprendžiant, ar Seimo nario kalbą ar kitokį pasirodymą tame nepramoginio pobūdžio renginyje galimą laikyti kūriniu, t. y. kokybiškai nauja, originalia, niekada anksčiau neegzistavusia konkrečia mokslo, kultūros ar meno vertybe. Seimo nario atsisakymas savo kalbą ar kitokį pasirodymą šiame renginyje fiksuoti vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis ar kompiuterio laikmenose laikomas įrodymu, kad ta kalba ar kitoks pasirodymas nėra kūrinys. 7. Šio straipsnio 5, 6 dalyse nurodyta Seimo nario veikla gali būti tik epizodinė ir negali peraugti į sistemingą darbą ar verslą. 20 straipsnis. Turto valdymas ir pajamos iš turto 1. Seimo nario teisė valdyti, naudoti jam arba jam kartu su kitais asmenimis nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo disponuoti apima ir teisę gauti iš šio turto pajamų, taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. 2. Seimo narys, kuris yra įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis, akcininkas ar dalininkas, negali šiame juridiniame asmenyje eiti pareigų, dirbti, eiti tarnybos, atlikti kitų funkcijų ar užduočių, turėti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) ar tai įmonei, įstaigai, organizacijai atstovauti. 3. Įstatymuose gali būti nustatytos tokios papildomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės įgyvendinimo sąlygos, kurios užtikrintų, kad veikla įgyvendinant šią teisę neperaugtų į sistemingą darbą ar verslą ir kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų konflikto. 4. Seimo narys privalo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, pajamas ir sandorius. 5. Seimo nario veikla, įgyvendinant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teisę, negali peraugti į nuolatinio pobūdžio darbą ar verslą. 21 straipsnis. Narystė asociacijose 1. Seimo nariui nedraudžiama būti bendrijų, visuomeninių organizacijų ar kitų asociacijų paprastuoju ar garbės nariu. 2. Seimo narys gali eiti pareigas (įskaitant vadovo pareigas) bendrijoje, visuomeninėje organizacijoje ar kitoje asociacijoje, kurios narys jis yra, tačiau jis negali atstovauti tai bendrijai, visuomeninei organizacijai ar kitai asociacijai palaikant teisinius santykius su valstybės ar savivaldybių institucijomis, įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis (jų pareigūnais), tai pat su kitomis (ne valstybės ar savivaldybių) įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis (jų pareigūnais), kurioms pagal įstatymus yra pavesta atlikti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose nustatytomis formomis ir būdais dalyvauja įgyvendinant valstybės funkcijas. Šis apribojimas netaikomas Seimo nario veiklai atstovaujant politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms. 3. Seimo narys privalo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti interesus, atsirandančius iš jo narystės bendrijose, visuomeninėse organizacijose ar kitose asociacijose.


    Atsakyti

  • Valdas • 2022-08-31 16:52

    ATSISAKYMO NAGRINĖTI PAREIŠKĖJO LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO (2012 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 2 PUNKTO NUOSTATOS ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2022 m. kovo 17 d. Nr. KT39-S38/2022 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-6/2022. Konstitucinis Teismas nustatė: 1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-6/2022 ištirti, „ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata „viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo <...> elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“. 2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipėsi sustabdęs administracinės bylos dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai panaikinimo nagrinėjimą. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 3. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata. 3.1. Įstatymo 3 straipsnio „Asmenų, pretenduojančių dirbti, dirbančių ir dirbusių valstybinėje tarnyboje, prievolės“ (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalyje, kurio 2 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta: „1. Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: 1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 2) teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; 3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; 4) priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; 5) nesinaudoti viešai neskelbiama tarnybine informacija ne tarnybinei veiklai; 6) nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Atskirais atvejais taikomas išimtis gali nustatyti įstatymai.“ Taigi Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta viena iš prievolių, kurią privalo vykdyti valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys viešųjų interesų viršenybei užtikrinti – teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. 3.2. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, nėra aiški, esą ši norma neleidžia teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė. Kartu pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas to paties turinio Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (2008 m. liepos 1 d. redakcija), yra konstatavęs, kad šioje normoje nustatytas bendro pobūdžio įpareigojimas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-72/2013). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, jog Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto, kaip blanketinės normos, pažeidimas sietinas su kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei (2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013); Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos prievolės nesilaikymas aiškinamas kaip lemiantis kitų Įstatymo nuostatų (kitų teisės aktų) pažeidimą (2020 m vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020); Įstatymo 3 straipsnis įtvirtina asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievolę nešališkai atlikti savo tarnybines pareigas; asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, nešališkumą turėtų užtikrinti konkrečių taisyklių, įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnyje, laikymasis (2018 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-554-602/2018). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o pagal šio straipsnio 2 dalį (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios narys jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Taigi pats pareiškėjas prašyme, remdamasis savo praktika, pažymi, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis turi vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, t. y. vengdami interesų konflikto turi elgtis taip, kaip nustatyta Įstatyme, inter alia jo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalyje, šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija), taip pat kituose teisės aktuose. 3.3. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs tokį jo paties suformuota praktika pagrįstą Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto aiškinimą, savo prašyme Konstituciniam Teismui teigia, jog Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte įtvirtintos dvi atskiros normos, kuriose įtvirtintos dviejų galimų Įstatymo pažeidimų sudėtys, taip pat kad šio punkto nuostata „elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“, skirtingai nei nuostata „vengti interesų konflikto“, nėra blanketinė, todėl šios normos turinys nėra aiškus. 4. Taigi, nors pareiškėjas savo prašyme teigia, kad Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata nėra aiški, iš jo prašymo visumos matyti, kad jis ginčijamą nuostatą norėtų aiškinti kitaip, nei ji buvo aiškinama ankstesnėje šio teismo praktikoje (inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-72/2013, 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013, 2020 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020). 5. Vadinasi, pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostatos atitikties Konstitucijai, o dėl Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktikoje, inter alia paties pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata jau buvo aiškinta. 6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (inter alia 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2020 m. liepos 31 d. sprendimai), ir kad abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas, 2020 m. liepos 31 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (inter alia 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2020 m. liepos 31 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. KT23-S13/2019, 2020 m. liepos 31 d. sprendimas). 7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (inter alia 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2020 m. liepos 31 d. sprendimai). 8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. 9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25, 28 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia: Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-6/2022 ištirti, „ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija) 1 dalies 2 punkto nuostata „viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo <...> elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.


    Atsakyti

  • Sandra • 2022-08-28 13:24

    Nustato privalomųjų pirmosios pagalbos, higienos įgūdžių, alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai mokymų (toliau – privalomasis mokymas) vykdymo ir šių mokymų metu įgytų žinių ir įgūdžių vertinimo tvarką. 2. Tvarkos aprašas privalomas Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, kitam fiziniam asmeniui, kuris naudojasi Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktų jam suteiktomis judėjimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui, kitų Europos Sąjungos valstybių narių juridiniam asmeniui, organizacijai ar jų filialams, kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ar kitose užsienio valstybėse įsteigtų juridinių asmenų ar organizacijų registruotiems filialams Lietuvos Respublikoje (toliau – fizinis, juridinis asmuo ar filialas), organizuojantiems, vykdantiems privalomojo mokymo veiklą, ir privalomojo mokymo dalyviams (toliau – mokymų dalyvis). 3. Privalomąjį mokymą ir šių mokymų metu įgytų žinių ir įgūdžių vertinimą vykdo fizinis, juridinis asmuo ar filialas, turintis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją visuomenės sveikatos priežiūros veiklai, suteikiančią teisę verstis privalomojo pirmosios pagalbos ir (ar) privalomojo higienos įgūdžių, ir (ar) privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai veikla (toliau – mokymų vykdytojas). 4. Už asmens duomenų tvarkymą atsakingas mokymų vykdytojas. Asmens duomenys tvarkomi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nustatyta tvarka. 5. Mokymų vykdytojas, organizuodamas privalomąjį mokymą nuotoliniu būdu, užtikrina teisės aktų, reglamentuojančių kibernetinės saugos, autorinių teisių reikalavimų, laikymąsi. 6. Šiame įsakyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. II SKYRIUS PRIVALOMOJO MOKYMO VYKDYMO TVARKA 7. Mokymų vykdytojas privalomuosius mokymus vykdo pagal šio Tvarkos aprašo 1 priedo reikalavimus parengtas ir mokymų vykdytojo patvirtintas Tvarkos aprašo 3 priede pateiktos formos privalomojo mokymo programas. 8. Ne mažiau kaip 60 proc. privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programos trukmės, ne mažiau kaip 30 proc. privalomojo higienos įgūdžių mokymo programos trukmės ir ne mažiau kaip 75 proc. alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos (kodas A2) trukmės turi būti skiriama praktiniams užsiėmimams (pratyboms) ir užduotims atlikti. 9. Privalomojo mokymo programos, teorinėms žinioms vertinti skirti testai, praktinių užsiėmimų (pratybų) užduotys turi būti peržiūrimos ir prireikus papildomos, atnaujinamos atsižvelgiant į teisės aktų pakeitimus, naujausią mokslo institucijų pateiktą informaciją, rekomendacijas, gaires, standartus ir kt., bet ne rečiau kaip 1 kartą per metus. 10. Privalomasis mokymas gali būti vykdomas asmeniui mokantis savarankiškai (išskyrus privalomąjį mokymą apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai (kodai A1, A2), kontaktiniu būdu (asmeniui fiziškai dalyvaujant mokymuose mokymų vykdytojo patalpose ar kitoje fizinėje aplinkoje), nuotoliniu būdu (asmeniui realiu laiku mokantis virtualioje mokymosi aplinkoje) (išskyrus privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programos praktinius užsiėmimus (pratybas) ir privalomąjį mokymą apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai (kodai A1, A2) ar mišriuoju būdu (derinami nuotolinis ir kontaktinis mokymosi būdai). Privalomojo mokymo metu įgytų žinių ir įgūdžių vertinimas atliekamas kontaktiniu būdu (asmeniui fiziškai dalyvaujant teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinime mokymų vykdytojo patalpose ar kitoje fizinėje aplinkoje), nuotoliniu būdu (mokymų dalyvio teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimą atliekant realiu laiku virtualioje mokymosi aplinkoje) (išskyrus privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programos dalyvių praktinių įgūdžių vertinimą ir privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai (kodai A1, A2) dalyvių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimą) ar mišriuoju būdu (derinami nuotolinis ir kontaktinis teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimo būdai). 11. Organizuojant mokymus nuotoliniu būdu, mokymas ir teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimas turi vykti virtualioje mokymosi aplinkoje, kurioje pateikiama mokomoji medžiaga, mokymus vykdantis asmuo interaktyviai bendrauja su mokymų dalyviais, vykdomi praktiniai užsiėmimai (pratybos), atliekamos užduotys, apskaitomas mokymų dalyvių mokymosi laikas nuotolinio mokymo aplinkoje, užtikrinamas teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimas, mokymuose ir teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinime dalyvaujančio asmens identifikavimas, informacijos ir asmens duomenų apsauga. 12. Asmenų, pasirengusių savarankiškai, teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimą organizuoja ir atlieka mokymų vykdytojas Tvarkos aprašo nustatyta tvarka. 13. Pirmosios pagalbos, higienos įgūdžių mokymuose vienoje mokymų grupėje gali dalyvauti ne daugiau kaip 25 mokymų dalyviai, privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai grupėje – ne daugiau kaip 12 mokymų dalyvių. 14. Asmenys, pradedantys nurodytą Tvarkos aprašo 2 priede profesinę ar kitą veiklą, priklausomai nuo profesijos ar vykdomos veiklos, privalo išklausyti Tvarkos aprašo 1 priede nurodytos trukmės mokymus pagal privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (kodas PP), gelbėjimo tarnybų darbuotojų privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (kodas PG), karių privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (kodas KP) ir (arba) privalomojo higienos įgūdžių mokymo bendrąją programą (kodas HB, HBB), privalomojo higienos įgūdžių mokymo specialiąją programą (kodai H1-H8, H11–H14). Šio punkto nuostata netaikoma asmenims, baigusiems profesinio mokymo programą ir turintiems formaliojo profesinio mokymo teikėjo išduotą privalomojo mokymo pažymėjimą apie pirmosios pagalbos ar higienos įgūdžių mokymų išklausymą. 15. Asmenys, vykdantys Tvarkos aprašo 2 priede nurodytą profesinę ar kitą veiklą, Tvarkos aprašo 2 priede nurodytu periodiškumu, priklausomai nuo profesijos ar vykdomos veiklos, privalo išklausyti Tvarkos aprašo 1 priede nurodytos trukmės mokymus pagal privalomojo pirmosios pagalbos mokymo tęstinę programą (kodas PT), karių privalomojo pirmosios pagalbos mokymo tęstinę programą (kodas KT) ir (arba) privalomojo higienos įgūdžių mokymo specialiąją programą (kodai H9–H10), privalomojo higienos įgūdžių mokymo bendrąją programą (kodas HBB), jeigu tokie mokymai yra numatyti profesinei ar kitai veiklai. 16. Asmenys, kuriems privaloma išklausyti privalomuosius higienos įgūdžių mokymus ir kurių darbovietėje atliekamos funkcijos apima kelias Tvarkos aprašo 2 priede nurodytas skirtingiems veiklos sričių kodams priskiriamas veiklos sritis, turi vieną kartą išklausyti privalomojo higienos įgūdžių mokymo bendrąją programą (kodas HB, HBB) ir (ar) privalomojo higienos įgūdžių mokymo specialiąją programą (kodai H1–H8, H11–H14), o vėliau Tvarkos aprašo 2 priede nurodytu periodiškumu atitinkamą (-as) privalomojo higienos įgūdžių mokymo specialiąją (-ąsias) programą (-as) pagal vykdomą (-as) veiklą (-as). 17. Asmenys, siekiantys atitikti Lietuvos Respublikos nuodingųjų medžiagų priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kompetencijos reikalavimą, privalo išklausyti privalomojo higienos įgūdžių mokymo specialiąją programą (kodas H15). 18. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) numatyti asmenys (vairuojantys transporto priemones, vidaus vandenų laivybos, laivybos jūroje, civilinės aviacijos specialistai, geležinkelių riedmenis valdantys (atsakingi už valdymą), medžioklę, žvejybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus pažeidę arba kiti asmenys), kuriems ANK nustatyta tvarka buvo atimta specialioji teisė už tai, kad asmenys administracinį nusižengimą padarė būdami neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir kurie, vadovaujantis ANK 686 straipsnio 5 dalimi, turi gauti medicininę ir švietėjišką atestaciją, privalo išklausyti privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai programą (kodas A1). 19. Pilnamečiai asmenys, kuriems teismo ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjančios institucijos (pareigūno) už ANK numatytus administracinius nusižengimus yra paskirta administracinė poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programoje, privalo išklausyti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programą (kodas A2). 20. Visų rūšių privalomųjų mokymų (išskyrus alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programą (kodas A2) dalyviams išklausius mokymus ar pasirengus savarankiškai (išskyrus Tvarkos aprašo 10 punkte numatytus atvejus, kai privalomasis mokymas negali būti vykdomas asmeniui mokantis savarankiškai), Tvarkos aprašo nustatyta tvarka vertinamos jų teorinės žinios, alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos (kodas A2) dalyvių vertinami praktiniai įgūdžiai, privalomojo pirmosios pagalbos ir (arba) higienos įgūdžių mokymų dalyvių vertinamos teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai. 21. Privalomojo mokymo dalyvių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimas įskaitomas į Tvarkos aprašo 1 priede nurodytą privalomojo mokymo programos trukmę. 22. Privalomojo mokymo dalyvių teorinėms žinioms įvertinti mokymų vykdytojas parengia ne mažiau kaip 100 klausimų, jei mokymo programos trukmė yra ilgesnė nei 2 valandos, ne mažiau kaip 50 klausimų, jei mokymo programos trukmė yra 2 valandos, iš kurių sudaro ne trumpesnį kaip 20 atsitiktinai pasirinktų klausimų, jei mokymo programos trukmė yra ilgesnė nei 2 valandos, ne trumpesnį kaip 10 atsitiktinai pasirinktų klausimų, jei mokymo programos trukmė yra 2 valandos, testą su 4 pasirenkamais atsakymų variantais. 23. Testo klausimas laikomas neteisingai atsakytu, jei mokymų dalyvis pažymėjo neteisingą atsakymą arba nepažymėjo nė vieno klausimo atsakymo varianto. 24. Privalomojo mokymo dalyvio teorinės žinios vertinamos teigiamai, jeigu mokymų dalyvis teisingai atsako į 70 proc. ar daugiau pateiktų klausimų. 25. Privalomojo pirmosios pagalbos ir (arba) higienos įgūdžių mokymų praktiniams įgūdžiams įvertinti mokymų vykdytojas parengia ne mažiau kaip 30 praktinių užduočių, jei mokymo programos trukmė yra ilgesnė nei 2 valandos, ne mažiau kaip 15 praktinių užduočių, jei mokymo programos trukmė yra 2 valandos, alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos (kodas A2) dalyvių praktiniams įgūdžiams įvertinti – ne mažiau 5 praktinių užduočių ir aprašo kriterijus kiekvienai užduočiai, kuriais vadovaujantis bus vertinama, ar užduotis atlikta teisingai. 26. Praktinių pirmosios pagalbos ir (arba) higienos įgūdžių vertinimo metu mokymų dalyviui pateikiama viena iš atsitiktinai pasirinktų 30 praktinių užduočių, jei mokymo programos trukmė yra ilgesnė nei 2 valandos, viena iš atsitiktinai pasirinktų 15 praktinių užduočių, jei mokymo programos trukmė yra 2 valandos, alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos (kodas A2) dalyviui – viena iš atsitiktinai pasirinktų 5 praktinių užduočių. 27. Praktinės užduoties atlikimas vertinamas teigiamai, jeigu mokymų dalyvis teisingai (pagal mokymų vykdytojo aprašytus kriterijus) atlieka pateiktą užduotį. 28. Privalomojo mokymo pažymėjimas (toliau – Pažymėjimas) išduodamas mokymų dalyviams, kurių teorinės žinios buvo įvertintos teigiamai (išskyrus alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos mokymų dalyvius (kodas A2), o privalomojo pirmosios pagalbos mokymo ar privalomojo higienos įgūdžių mokymo atveju – teigiamai įvertintas teorinės žinių ir praktinės užduoties atlikimas. 29. Privalomojo mokymo dalyviams, išklausiusiems alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programą (kodas A2), Pažymėjimas išduodamas, jeigu mokymų dalyvis laikėsi šių sąlygų: 29.1. išklausė visą alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programą (kodas A2), dalyvavo visuose užsiėmimuose. Jeigu mokymų dalyvis dėl pateisinamų priežasčių (ligos, artimų giminaičių mirties ir pan.) negali dalyvauti tam tikruose mokymo programos užsiėmimuose, mokymų vykdytojas pasiūlo kitą artimiausių mokymų, užsiėmimų datą; 29.2. atliko praktinę užduotį, kuria, be kita ko, turėtų būti siekiama, kad mokymų dalyvis individualiai įvertintų situaciją, elgesį lemiančias priežastis, asmeninius rizikos ir apsauginius veiksnius ir jų valdymo galimybių būdus, elgesio ir emocijų valdymo įgūdžius ir jų tobulinimo galimybes, papildomos pagalbos pasitelkimo poreikį ir galimybes, pamodeliuotų gautų žinių pritaikymo elgesio keitimui galimybes. 30. Pažymėjimą išduoda mokymų vykdytojas. 31. Pažymėjime nurodoma: 31.1. mokymų vykdytojo (juridinio asmens) pavadinimas ir teisinė forma, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas; mokymų vykdytojo (fizinio asmens) vardas, pavardė, verslo liudijimo (individualios veiklos vykdymo pažymos) išdavimo data ir numeris, buveinės adresas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas; 31.2. Pažymėjimo išdavimo data ir registravimo numeris; 31.3. asmens, kuriam išduotas pažymėjimas, vardas, pavardė, gimimo metai, mėnuo ir diena; 31.4. veiklos srities, profesijos kodas pagal Tvarkos aprašo 2 priedą; 31.5. privalomojo mokymo programos pavadinimas (privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programa, privalomojo higienos mokymo programa, privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai programa ar alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programa); 31.6. privalomojo mokymo programos kodas; 31.7. privalomojo mokymo programos trukmė (akademinėmis valandomis); 31.8. Pažymėjimo galiojimo laikas (jeigu Tvarkos aprašo 2 priede veiklos sričiai, profesijai yra nustatytas mokymų periodiškumas); 31.9. mokymų vykdytojo parašas. 32. Mokymų dalyviui, kurio teorinės žinios ir (arba) praktinės užduoties atlikimas buvo įvertintas neigiamai, o mokymo dalyviui, išklausiusiam alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programą (kodas A2), – jeigu nebuvo laikomasi Tvarkos aprašo 29 punkte nurodytų sąlygų, Pažymėjimas neišduodamas. 33. Mokymų dalyviui, kurio teorinės žinios ir (arba) praktinės užduoties atlikimas buvo įvertintas neigiamai, ne anksčiau kaip po 3 kalendorinių dienų po vykusio mokymų dalyvio teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimo leidžiama vieną kartą pakartotinai atlikti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimą. Mokymų dalyviui, kurio teorinės žinios ir (arba) praktinės užduoties atlikimas pakartotinai buvo įvertintas neigiamai, Pažymėjimas neišduodamas ir siūloma pakartotinai išklausyti atitinkamą privalomojo mokymo programą. Jeigu netenkinamos Tvarkos aprašo 29 nurodytos sąlygos, pažymėjimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programos (kodas A2) dalyviui nėra išduodamas ir jam siūloma pakartotinai išklausyti šią programą. 34. Mokymų vykdytojas Pažymėjimą registruoja popierinės ar elektroninės formos Privalomojo mokymo pažymėjimų registracijos žurnale (toliau – žurnalas). 35. Žurnale nurodoma: 35.1. Pažymėjimo registracijos numeris, registravimo data; 35.2. asmens, kuriam išduotas Pažymėjimas, vardas ir pavardė; 35.3. veiklos srities, profesijos kodas pagal Tvarkos aprašo 2 priedą; 35.4. privalomojo mokymo programos pavadinimas ir kodas; 35.5. privalomojo mokymo programos trukmė (akademinėmis valandomis). 36. Pažymėjimai, išduoti asmenims, išklausiusiems Gelbėjimo tarnybų darbuotojų privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (kodas PG) ar Karių privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (KP), prilygsta Pažymėjimams, išduotiems asmenims, išklausiusiems privalomojo pirmosios pagalbos mokymo pagrindinę programą (kodas PP). III SKYRIUS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 37. Asmeniui, praradusiam ar sugadinusiam Pažymėjimą, išduodamas Pažymėjimo dublikatas ir apie tai įrašoma žurnale. 38. Mokymų vykdytojas informaciją apie išduotus pažymėjimus, vykdytus mokymus, mokymų dalyvių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vertinimo rezultatus ir kitą su mokymų vykdymu ir mokymų dalyvių vertinimu susijusią informaciją (pvz., įrodymus apie vykusius mokymus, jų trukmę, mokymų dalyvius ir pan.: vaizdo įrašus, mokymų dalyvių sąrašus, internetines nuorodas į vykusius renginius, ekrano nuotraukas ir kt.) ir (ar) dokumentus saugo Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo, Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių dokumentų saugojimą, nustatyta tvarka ir terminais. 39. Mokymų vykdytojas privalo užtikrinti kokybišką privalomąjį mokymą. 40. Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse išduoti dokumentai, patvirtinantys įgytas teorines žinias ir praktinius įgūdžius atitinkamų profesijų ir veiklos sričių asmenims, Tvarkos aprašo 18 punkte nurodytiems asmenims, kurie padarė administracinį nusižengimą būdami neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, yra prilyginami Pažymėjimams, jei siekiant tokius dokumentus gauti buvo įvykdyti tokie patys ar iš esmės panašūs reikalavimai, kokie yra nustatyti šiame Tvarkos apraše siekiant gauti Pažymėjimą 41. Pažymėjimai, išduoti iki šio teisės akto įsigaliojimo, galioja iki jų galiojimo pabaigos. 42. Privalomojo mokymo veiklos priežiūrą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pagal kompetenciją vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.


    Atsakyti

  • Deiva • 2022-08-28 13:21

    Pastatytas ir eksploatuojamas pagal jo klasei taikomus, laivo registracijos valstybėje nustatytus ir kitus reikalavimus. Plaukiojančioji suskystintų gamtinių dujų saugykla laikoma nekilnojamuoju daiktu. Gamtinių dujų terminalas (toliau – SGD terminalas) – visuma energetikos statinių ir įrenginių, įskaitant plaukiojančiąją suskystintų gamtinių dujų saugyklą, per kuriuos suskystintosios gamtinės dujos importuojamos į Lietuvos Respubliką, priimamos ir per kuriuos gali būti teikiamos papildomos paslaugos, būtinos suskystintų gamtinių dujų dujinimo ir vėlesnio tiekimo į gamtinių dujų perdavimo sistemą procesui. 3. Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra (toliau – SGD terminalo infrastruktūra) – SGD terminalas, SGD terminalo jungtis ir jų technologiniai priklausiniai, taip pat krantinė, skirta plaukiojančiajai suskystintų gamtinių dujų saugyklai prisišvartuoti. 4. Suskystintų gamtinių dujų terminalo jungtis (toliau – SGD terminalo jungtis) – dujotiekis, kuriuo gamtinės dujos iš SGD terminalo tiekiamos į gamtinių dujų perdavimo sistemą. 5. Suskystintų gamtinių dujų terminalo operatorius (toliau – SGD terminalo operatorius) – asmuo, turintis Gamtinių dujų įstatyme nustatyta tvarka išduotą gamtinių dujų skystinimo licenciją ir atsakingas už SGD terminalo eksploatavimą. 6. Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas – projektas, apimantis SGD terminalo projektavimą, įrenginių ir technologijų įsigijimą, terminalo infrastruktūros plėtrą ir įrengimą, terminalo prijungimą prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir kitus susijusius darbus iki terminalo eksploatavimo pradžios. 7. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (toliau – Energetikos įstatymas), Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose. ANTRASIS SKIRSNIS PROJEKTO ĮGYVENDINIMAS IR FINANSAVIMAS 3 straipsnis. Sprendimas dėl SGD terminalo 1. Lietuvos Respublikos teritorijoje turi būti įrengtas SGD terminalas ir jo efektyvų veikimą užtikrinanti gamtinių dujų infrastruktūra. SGD terminalas įrengiamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje. 2. SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis pripažįstami strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, taip pat SGD terminalo operatorius pripažįstamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme. 3. Šiuo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas (toliau – projektas) pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas (toliau – Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas), išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. 4 straipsnis. Projekto įgyvendinimas 1. Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu projektą įgyvendina projekto įgyvendinimo bendrovė (toliau – bendrovė), kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. 2. Bendrovė atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki SGD terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Bendrovė, ketinanti tapti SGD terminalo operatoriumi, privalo Gamtinių dujų įstatymo nustatyta tvarka gauti gamtinių dujų skystinimo licenciją. 4. Projekto įgyvendinimą pagal kompetenciją prižiūri Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Projekto įgyvendinimo procesą vertina Vyriausybės nutarimu sudaryta tarpžinybinė komisija, kuri stebi projekto įgyvendinimo eigą, nagrinėja su projekto įgyvendinimu susijusią informaciją ir prireikus teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl projekto veiksmų plano, projekto įgyvendinimo administracinių procedūrų ir (ar) kitų su projekto įgyvendinimu susijusių klausimų. Tarpžinybinės komisijos veiklos organizavimo tvarką nustato ir personalinę sudėtį tvirtina Vyriausybė. 5 straipsnis. Projekto finansavimas 1. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas finansuojami bendrovės nuosavomis ir (ar) skolintomis lėšomis. 2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą sudarančias sąnaudas ir gautas pajamas Komisijos nustatyta tvarka administruoja ir SGD terminalo operatoriui kompensuoja gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius). 3. Projektui finansuoti gali būti panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos ir kitos teisėtai gautos pajamos. Teisės aktų nustatyta tvarka gali būti taikomos projekto finansavimo užtikrinimo priemonės (valstybės garantija, laidavimas, turto įkeitimas ir kitos priemonės). Sprendimas suteikti valstybės garantiją dėl paskolos projekto įgyvendinimui finansuoti priimamas Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nustatyta tvarka. 6 straipsnis. Sprendimų priėmimas 1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, pagal kompetenciją priimdamos sprendimus, susijusius su projekto įgyvendinimu, visapusiškai bendradarbiauja tarpusavyje ir su bendrove, keičiasi reikalinga informacija ir užtikrina savalaikį sprendimų priėmimą, suteikiantį bendrovei ir (ar) kitiems asmenims teisę vykdyti SGD terminalo infrastruktūros projektavimo, plėtros, įrengimo ir kitus susijusius darbus. Su projekto įgyvendinimu susiję sprendimai turi būti priimami per įmanomai trumpiausią terminą. 2. Valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija visapusiškai bendradarbiauja su bendrove teisės aktų nustatyta tvarka parenkant vietą (aikštelę) SGD terminalui įrengti. 3. Bendrovei suteikiama teisė naudotis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorija, reikalinga SGD terminalui įrengti ir eksploatuoti, sutarties su valstybės įmone Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. TREČIASIS SKIRSNIS SGD TERMINALO ĮRENGIMAS IR VEIKLA 7 straipsnis. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas 1. SGD terminalo ir SGD terminalo jungties plėtros ir įrengimo darbus iki SGD terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos taško atlieka ar jų atlikimą užtikrina bendrovė. 2. Sprendimus dėl SGD terminalo ir SGD terminalo jungties plėtros ir įrengimo, tarp jų sprendimą dėl SGD įrenginių ir (ar) technologijos įsigijimo nuosavybės teise ar kitais teisėto valdymo ir disponavimo pagrindais arba teisės naudotis SGD terminalo veiklai užtikrinti būtinais suskystintų gamtinių dujų įrenginiais ar technologija įgijimo pagal sutartį su tokių įrenginių ar technologijos tiekėju priima bendrovė, laikydamasi teisės aktuose ir normatyviniuose techniniuose dokumentuose nustatytų reikalavimų. 3. SGD terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos, tai yra magistralinio dujotiekio parengimo, įskaitant dujotiekio (ar dujotiekių) įrengimą ir reikalingo pralaidumo užtikrinimą, gamtinių dujų perdavimo sistemos plėtros ir atnaujinimo, taip pat kitus su SGD terminalo integravimu bendram darbui į gamtinių dujų sistemą susijusius darbus atlieka ar jų atlikimą užtikrina perdavimo sistemos operatorius. 8 straipsnis. SGD terminalo prijungimas prie gamtinių dujų sistemos 1. Perdavimo sistemos operatorius, suderinęs su Komisija, nustato ir savo interneto svetainėje paskelbia SGD terminalo nediskriminacinio prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos skaidrias ir veiksmingas procedūras bei įkainius. SGD terminalas prijungiamas prie gamtinių dujų perdavimo sistemos laikantis teisės aktuose nustatytų techninių ir saugos reikalavimų, keliamų gamtinių dujų sistemų sujungimui, taip pat kitų techninių taisyklių, užtikrinančių sistemų sąveiką ir nustatančių būtiniausius sistemų techninės konstrukcijos ir eksploatavimo reikalavimus. 2. Perdavimo sistemos operatorius Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis privalo prijungti SGD terminalą prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir tuo atveju, kai toks prijungimas galimas tik techniškai atnaujinus gamtinių dujų perdavimo sistemą, ją išplėtus, padidinus jos pralaidumą ar atlikus kitus sistemos darbo pakeitimus. 9 straipsnis. SGD terminalo eksploatavimas 1. SGD terminalą ir SGD terminalo jungtį eksploatuoja SGD terminalo operatorius, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrindamas saugų ir patikimą suskystintų gamtinių dujų įrenginių funkcionavimą laikantis nustatytų suskystintų gamtinių dujų įrenginių eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimų. 2. SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis gali būti perleisti valstybės kontroliuojamam perdavimo sistemos operatoriui, įgyvendinusiam Gamtinių dujų įstatyme nustatytus veiklų atskyrimo ir nepriklausomumo reikalavimus. SGD terminalo ir SGD terminalo jungties perleidimo tvarka ir sąlygos nustatomos SGD terminalo operatoriaus ir perdavimo sistemos operatoriaus sutartyje, laikantis Vyriausybės nustatytų reikalavimų. Perdavimo sistemos operatorius nuo SGD terminalo ir SGD terminalo jungties perėmimo momento tampa atsakingas už jų eksploatavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. 3. SGD terminalą ir SGD terminalo jungtį perleidžiant valstybės kontroliuojamam perdavimo sistemos operatoriui, kartu perleidžiamos ir su SGD terminalo įrenginių ir (ar) technologijos disponavimu ir naudojimu susijusios teisės ir pareigos. 4. Vyriausybė nustato į SGD terminalą atgabenamų suskystintų gamtinių dujų pirkimo nediskriminacinę tvarką, o jos įgyvendinimą ir taikymo kontrolę užtikrina Vyriausybės įgaliota institucija. 5. Gamtinių dujų sistemų operatoriai pagal kompetenciją užtikrina galimybę gamtines dujas iš SGD terminalo nepertraukiamai tiekti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai yra galimybę nekliudomai persiųsti iš SGD terminalo į gamtinių dujų perdavimo sistemą patiektas gamtines dujas iki bet kurios jų galutinio vartojimo ar pardavimo vietos Lietuvos Respublikoje. 10 straipsnis. SGD terminalo infrastruktūros naudojimas 1. Gamtinių dujų sistemos naudotojams nediskriminaciniais pagrindais užtikrinama teisė naudotis SGD terminalo infrastruktūra. Gamtinių dujų sistemos naudotojai šią teisę įgyvendina sutarčių su SGD terminalo operatoriumi pagrindu. SGD terminalo operatorius, laikydamasis Komisijos nustatytų reikalavimų, patvirtina naudojimosi SGD terminalu taisykles. 2. Teisė naudotis SGD terminalo infrastruktūra gali būti ribojama, kai teisės aktų nustatyta tvarka SGD terminalui nustatoma išimtis, taikytina naujai gamtinių dujų infrastruktūrai. Sprendimą dėl išimties taikymo priima Komisija, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis ir laikydamasi Gamtinių dujų įstatymo 53 straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytų reikalavimų. Suteikiant išimtį SGD terminalui netaikomi Gamtinių dujų įstatymo 53 straipsnyje nustatyti išimties taikymo termino ir Komisijos kompetencijos priimti sprendimą dėl išimties taikymo ribojimai. 3. SGD terminalo pajėgumai ar jų dalis teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti rezervuojami ir (ar) naudojami gamtinių dujų poreikiams užtikrinti Baltijos jūros regione, jeigu užtikrinamas pakankamas gamtinių dujų tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. 11 straipsnis. Prekyba gamtinėmis dujomis 1. Siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, tai yra SGD terminalo technologinį pajėgumą, reikalingą nuolat ir efektyviai patenkinti gamtinių dujų poreikį Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiant garantuoti SGD terminalo veiklos technologinį ir ekonominį pagrįstumą bei skatinti efektyvų diversifikuotų gamtinių dujų tiekimo šaltinių konkurencingumą, per SGD terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus. 2. Gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą ir jungiamaisiais bei kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais (kiekvienu iš šių būdų atskirai) privalo įsigyti ne mažesnę kaip šio straipsnio 1 dalyje nustatytą procentinę dalį bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą. Vyriausybė nustato šio įpareigojimo įgyvendinimo tvarką, atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, proporcingumo, viešojo intereso ir privačių interesų derinimo principus. Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas). 3. Komisija nustato per SGD terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų, kurių kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus, kainos viršutinę ribą. Komisija tvirtina šių gamtinių dujų viršutinės kainų ribos skaičiavimo metodiką. 4. Gamtinių dujų įmonės, kurioms taikoma šio straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga, suderina su SGD terminalo operatoriumi metinius kiekvieno mėnesio ar kito šalių sutarto laikotarpio gamtinių dujų pirkimo per SGD terminalą grafikus. SGD terminalo galių paskirstymo grafikas nustatomas ir koreguojamas laikantis SGD terminalo operatoriaus nustatytų ir jo interneto svetainėje skelbiamų skaidrių ir nediskriminacinių procedūrų. 5. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija, vadovaudamasi jos patvirtintomis Prekybos gamtinėmis dujomis priežiūros taisyklėmis. Komisija jai pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų bei gamtinių dujų įmonių informaciją apie gamtinių dujų importą į Lietuvos Respubliką ir įsigyjamus gamtinių dujų kiekius iš skirtingų šaltinių, taip pat kitą susijusią informaciją, reikalingą faktiniam gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkoje įvertinti. 6. SGD terminalo operatoriaus teikiamų paslaugų kainos, taip pat kitos su prekyba gamtinėmis dujomis per SGD terminalą susijusios kainos reguliuojamos Gamtinių dujų įstatyme nustatyta tvarka. Kainų reguliavimą gamtinių dujų sektoriuje vykdo Komisija. KETVIRTASIS SKIRSNIS GINČŲ NAGRINĖJIMAS IR ATSAKOMYBĖ 12 straipsnis. Ginčų nagrinėjimas 1. Ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, susijusių su projekto įgyvendinimu, nagrinėjami teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Administracinės bylos, susijusios su projekto įgyvendinimu, kai sprendimas tokioje byloje gali turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam projekto įgyvendinimui, nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas pirmosios instancijos teisme turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos, o apeliacinės instancijos teisme – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. 2. Ginčams, susijusiems su projekto įgyvendinimu, išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka netaikoma, išskyrus atvejus, kai tokią tvarką abipusiu sutarimu nusprendžia taikyti ginčo šalys. PENKTASIS SKIRSNIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 13 straipsnis. Žemės naudojimas SGD terminalo infrastruktūrai 1. Teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane. 2. Projekto specialusis planas rengiamas pagal Infrastruktūros plėtros (šilumos, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisykles ir yra laikomas ypatingos valstybinės svarbos projekto specialiuoju planu. Projekto specialiojo plano sprendiniai taikomi tiesiogiai ir yra pakankamas pagrindas vykdyti SGD terminalo infrastruktūros projektavimo ir statybos darbus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. 3. Nuostoliai, kuriuos dėl servituto nustatymo ir asmenų veiklos aptarnaujant SGD terminalo infrastruktūrą ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginius patiria žemės savininkas ar jos naudotojas, atlyginami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčai dėl nuostolių atlyginimo neturi įtakos žemės servituto nustatymui ir naudojimuisi juo. 4. Jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. 14 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas 1. Vyriausybė, naudodamasi jai suteiktomis teisėmis ir atlikdama pavestas pareigas, užtikrina tinkamą teisinių, techninių ir organizacinių sąlygų įgyvendinimą, kad SGD terminalo eksploatavimas būtų pradėtas ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 3 d., kaip nurodyta 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB, 6 straipsnio 1 dalyje. 2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2012 m. lapkričio 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos pagal kompetenciją skaidriai ir efektyviai priima sprendimus, reikalingus šiam įstatymui tinkamai įgyvendinti. 4. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertina su šio įstatymo įgyvendinimu susijusius valstybės pagalbos ir konkurencijos gamtinių dujų sektoriuje reguliavimo klausimus ir prireikus teikia informaciją Europos Komisijai apie valstybės sprendimu taikomas teisines, administracines ir (ar) organizacines priemones įgyvendinant projektą ir (ar) suderina su Europos Komisija šias priemones bei jų taikymo tvarką ir sąlygas. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ DALIA GRYBAUSKAITĖ


    Atsakyti

  • Rokas • 2022-08-27 14:11

    1. Nacionalinio saugumo strategija (toliau – Strategija) – svarbiausių saugios valstybės raidą apibrėžiančių nuostatų visuma. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis, Strategijoje nustatomi esminiai nacionalinio saugumo interesai, pagrindiniai rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės šiems interesams, įtvirtinami valstybės nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio, gynybos ir vidaus politikos prioritetai, ilgojo laikotarpio uždaviniai valstybės saugumo būklei užtikrinti. 2. Tarptautinė sistema tampa vis sunkiau prognozuojama dėl pastaraisiais metais išryškėjusių globalių ir regioninių procesų. Stiprėjant autoritarinių ir demokratinių valstybių priešpriešai, autoritarinės valstybės, visų pirma Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika, kelia naujus iššūkius Vakarų demokratinėms valstybėms, jų partneriams ir visai euroatlantinei bendrijai. Lietuvos Respublika turi prisitaikyti prie pokyčių pasaulyje ir regione, gebėti veikti mažiau prognozuojamoje aplinkoje, efektyviau bendradarbiauti su sąjungininkais ir partneriais bei didinti valstybės ir visuomenės atsparumą kylančioms grėsmėms. 3. Lietuvos Respublika savo nacionalinį saugumą suvokia kaip sutelktomis Lietuvos valstybės ir piliečių pastangomis vykdomą valstybingumo ir demokratijos plėtrą bei stiprinimą, Tautos saugaus būvio ir valstybės vidaus bei išorės saugumo užtikrinimą, kiekvieno potencialaus užpuoliko atgrasymą, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimą. 4. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politika yra atvira, skaidri ir nekonfrontacinė, puoselėjanti ir ginanti deklaruojamas vertybes bei šalies nacionalinius interesus. Lietuvos Respublika nė vienos valstybės nelaiko savo priešu ir prisideda prie tarptautinės taikos ir visa apimančio saugumo, grindžiamo laisvės ir demokratijos sklaidos, žmogaus teisių ir laisvių gynimo, tarptautinės teisės viršenybės bei daugiašalio bendradarbiavimo palaikymu. 5. Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas yra euroatlantinės bendrijos saugumo dalis. Lietuvos Respublika laikosi Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) ir Europos Sąjungos (toliau – ES) nedalomo saugumo politikos: grėsmė vienos NATO ar ES valstybės narės saugumui yra grėsmė ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Nedalomo saugumo politiką Lietuvos Respublika įgyvendina savarankiškai, bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis ir per tarptautines organizacijas. Lietuvos Respublika dalyvauja stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiima savąją dalį įsipareigojimų. 6. Strategija yra grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, NATO ir ES sutartimis, NATO ir ES strateginiuose saugumo ir gynybos politikos dokumentuose pateiktais strateginiais tikslais ir veiklos gairėmis. Lietuvos Respublika laikosi visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, principų ir įsipareigojimų, įtvirtintų Jungtinių Tautų (toliau – JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (toliau – ESBO) ir Europos Tarybos dokumentuose. 7. Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrina valstybės piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kariuomenė, policija, žvalgybos bei visos kitos valstybės institucijos ir įstaigos, vykdydamos savo pareigas ir atlikdamos funkcijas nacionalinio saugumo srityje. Šiuolaikinių grėsmių akivaizdoje visa apimančio saugumo užtikrinimas reikalauja didesnio viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo nacionalinio saugumo srityje. II SKYRIUS LIETUVOS RESPUBLIKOS GINAMOS VERTYBĖS IR NACIONALINIAI SAUGUMO INTERESAI 8. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra būtina valstybės ir visuomenės klestėjimo sąlyga. Nacionalinio saugumo interesai yra grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis. Šios vertybės kartu su nacionalinio saugumo interesais lemia svarbiausius užsienio, gynybos ir vidaus politikos tikslus. 9. Lietuvos Respublika brangina ir saugo: 9.1. valstybės nepriklausomybę, suverenitetą ir demokratiją, teritorijos vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką; 9.2. per daugelį amžių susikūrusią valstybingumo tradiciją, kuri buvo išlaikyta Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindu, nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinę atmintį, lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą; 9.3. tvarų bendros gyventojų socialinės ir ekonominės gerovės augimą, gyventojų saugumą ir sveikatą, žmogaus teises ir laisves. 10. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir puoselėjamos vertybės sudaro prielaidas gyvybingai, laisvę branginančiai pilietinei visuomenei, atvirai pasauliui ir tiems, kurie gerbia Lietuvos valstybę, jos istoriją, gyvenimo būdą bei laikosi valstybės įstatymų. Valstybė, išlaikydama tvirtus ryšius su lietuvių diaspora bei saugodama, įamžindama ir aktualizuodama Lietuvos Respublikos tautinių bendrijų kultūrinį paveldą, skatina kultūros, švietimo ir mokslo kūrybingumą bei atvirumą. 11. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai yra: 11.1. valstybės suverenumas, teritorijos vientisumas ir demokratinė konstitucinė santvarka. Lietuvos Respublikos piliečių teisė laisvai rinkti savo politinius atstovus laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų užtikrina gyvybingą demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus teisių bei laisvių apsaugą, valstybės suverenumą, teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę bei yra valstybės raidos ir piliečių gerovės kūrimo pagrindas; 11.2. taika, gyventojų gerovė ir saugi aplinka valstybės raidai. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra būtina jos vidaus gyvenimo sričių pažanga, užtikrinanti tvarią demografinę ir ekonominę raidą, visuomenės saugumą ir sveikatą, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės, visuomenės poliarizacijos mažinimą, teroro ir smurtinio ekstremizmo prevenciją, kritinės infrastruktūros apsaugą ir atsparumą, energijos ir kitų išteklių saugų bei nepertraukiamą tiekimą ir reikiamo valstybės atsargų rezervo užtikrinimą, viešąjį, informacinį ir kibernetinį saugumą, atsparumą korupcijai, koordinuotą valstybės pasirengimą valdyti krizes, švarią gamtinę aplinką ir jos tvarumą; 11.3. euroatlantinės bendrijos gyvybingumas ir vieningumas. Lietuvos Respubliką stiprina narystė NATO ir ES bei Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) karinis ir politinis buvimas Europoje ir regione. NATO išlieka vienintelė ir esminė kolektyvinės gynybos organizacija, todėl NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos stiprinimas, užtikrinant nuolatinį ir tvirtą NATO ir sąjungininkų karinį buvimą regione, yra kertinė Lietuvos Respublikos saugumo garantija. ES plėtoja bendrą saugumo ir gynybos politiką, kurioje dalyvaudama Lietuvos Respublika stiprina savo saugumą ir pajėgumus. ES remia Lietuvos Respublikos ir kitų regiono šalių infrastruktūros projektus, didinančius Baltijos valstybių ekonominį ir energetinį saugumą. ES ir NATO gyvybingumas ir vieningumas, visų euroatlantinės bendrijos valstybių saugumas ir solidarumas yra reikšminga Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimo sąlyga. III SKYRIUS LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGUMO APLINKA 12. Globali ir regioninė saugumo aplinka išlieka dinamiška ir kompleksiška. Tarptautinės saugumo sistemos poslinkiai bei stiprėjantis autoritarinių valstybių veikimas prieš demokratines valstybes daro saugumo aplinką vis sunkiau prognozuojamą. Tarptautinės teisės ir įsipareigojimų ignoravimas tampa naujų politinių, ekonominių, karinių įtampų ar konfliktų šaltiniu ir didina globalų nestabilumą. 13. Grėsmių kompleksiškumas pasižymi nykstančiomis skirtimis tarp karo ir taikos, išorinių ir vidinių, karinių ir nekarinių grėsmių, valstybinių ir nevalstybinių grėsmių šaltinių. Tai lemia didesnį hibridinių grėsmių iššūkį euroatlantinei bendruomenei, taigi ir Lietuvos Respublikai. Nekarinės, ardomosios veiklos priemonės vis dažniau naudojamos siekiant paveikti euroatlantinės bendruomenės valstybių saugumo interesus. Priešiški užsienio valstybių veiksmai, kuriais siekiama paveikti Lietuvos Respublikos politinius, socialinius ir ekonominius procesus išvengiant atpažinimo ir atsako, yra grėsmė valstybės saugumui. 14. Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. 15. Rusijos Federacija intensyviai vysto puolamuosius karinius pajėgumus, toliau tęsia agresiją valstybių kaimynių atžvilgiu, pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus. Vakarų karinėje apygardoje vykdoma intensyvi kariuomenės modernizacija, didinamas karinis kontingentas Kaliningrado srityje, vykdomos plataus masto puolamojo pobūdžio pratybos, grindžiamos konflikto su NATO valstybėmis scenarijais ir skirtos pasirengimo kariniams veiksmams laikui trumpinti. Rusijos Federacija taip pat deklaruoja pasirengimą ir valią naudoti karinę jėgą siekdama savo tikslų, neatmesdama branduolinio ginklo panaudojimo galimybės prieš jo neturinčias valstybes, todėl karinėms grėsmėms Lietuvos Respublika turi ir toliau skirti daug dėmesio. 16. Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. 17. Kinijos Liaudies Respublikos ekonominės ir karinės galios augimas, ambicijos perkurti tarptautinę tvarką ir vis agresyvesnis to siekimas tampa svarbiausia geopolitinės konkurencijos ir augančios įtampos tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių ašimi. Kinijos Liaudies Respublikos komunistinė ideologija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir kartu valstybės nacionaliniams interesams. Europoje Kinijos Liaudies Respublika savo pozicijas daugiausia stiprina kurdama ekonominę ir technologinę priklausomybę. Ši valstybė remia privataus kiniško verslo plėtrą Vakaruose, tuo pačiu įpareigodama jį veikti jos naudai, įskaitant neteisėtą duomenų rinkimą ir perdavimą jos vyriausybei. Tai sudaro prielaidas stabdyti Vakarų valstybių ekonominę ir technologinę pažangą, ardyti vienybę ir mažinti savarankiškumą, šnipinėti, todėl šios tendencijos kelia grėsmę viso demokratinio pasaulio saugumui. 18. Prie globalios ir regioninio saugumo aplinkos nenuspėjamumo prisideda masinio naikinimo ginklų neplatinimo ir kontrolės susitarimams kylantys pavojai. Europos saugumo padėtį blogina ESBO konvencinių ginklų kontrolės architektūros krizė, nulemta sistemingo Rusijos Federacijos ginklų kontrolės susitarimų pažeidinėjimo, nesilaikymo ar selektyvaus įgyvendinimo. 19. Vakarų valstybių grėsmių vertinimo skirtumai ar ne visada sutampantys interesai autoritarinių valstybių yra išnaudojami euroatlantinės bendrijos vienybei skaldyti. Nacionaliniai ir regioniniai procesai ar trečiųjų šalių veikla, kuria siekiama euroatlantinių saugumo struktūrų dezintegracijos ar teise grindžiamos tarptautinės tvarkos erozijos, kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. 20. Užsienio valstybių įtaka kuriant ir išlaikant ekonominę ir energetinę priklausomybę bei tokios priklausomybės keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui išlieka aktualios, o jų valdymas reikalauja ypatingo dėmesio vertinant atitiktį nacionalinio saugumo interesams. 21. Baltijos valstybių elektros sistemos sinchronizacija ir prisijungimas prie kontinentinės Europos elektros tinklų sistemos, taip pat kitos strategiškai svarbios energetikos, ekonomikos ir ūkio pažeidžiamumo mažinimo priemonės gali paskatinti aktyvesnį priešiškų užsienio valstybių veikimą prieš Lietuvos Respubliką. 22. Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybas, fizinį paleidimą ir eksploatavimo pradžią lydėję incidentai, atsakingų Baltarusijos Respublikos institucijų nenoras bendradarbiauti užtikrinant elektrinės saugumą bei neatsakingas požiūris į branduolinę saugą sukuria prielaidas rimtam branduoliniam incidentui. Todėl Baltarusijos atominės elektrinės Astrave eksploatavimas yra pavojus Lietuvos Respublikos gyventojams, reikalauja papildomų išteklių pasirengti galimų grėsmių valdymui ir kelia neigiamo poveikio aplinkai riziką. 23. Virsmo technologijų (dirbtinio intelekto, didžiųjų duomenų, autonominių, kvantinių ir kitų technologijų) plėtra nebėra vien ateities klausimas ir kuria ne tik galimybes, bet ir grėsmes. Tokios technologijos vis dažniau pritaikomos greitesniems, pavojingesniems ar sunkiau atpažįstamiems ir atsekamiems veiksmams prieš kitas valstybes vykdyti. Autoritarinės valstybės technologijas naudoja galiai didinti, stebėdamos ir siekdamos kontroliuoti savo ir užsienio valstybių piliečius bei įmones. Auganti takoskyra tarp laisvosios rinkos principais paremto demokratinių valstybių ir valstybės kontrole grįsto autoritarinių valstybių skaitmeninio suvereniteto suvokimo plečia saugumo aplinkos sampratą, skatina daugiau dėmesio atkreipti į skaitmeninę erdvę, duomenų valdymą, manipuliavimą, asmens privatumą ir balanso tarp asmeninio ir viešojo saugumo paieškas. 24. Intensyvus visų sričių skaitmeninimas reikalauja daugiau dėmesio skirti kibernetinėms ir informacinėms grėsmėms, ypač siekiant užtikrinti kritinės infrastruktūros apsaugą ir gyvybinių valstybės funkcijų tęstinumą, kovą su nusikaltimais skaitmeninėje erdvėje, visuomenės atsparumą kibernetinėms grėsmėms ir dezinformacijai. 25. Piliečių ir valstybės susvetimėjimas bei socialiniu, ekonominiu ar kultūriniu pagrindu kylantis susipriešinimas gali būti kurstomas ir išnaudojamas priešiškų išorės jėgų. Politinio ir religinio ekstremizmo ideologijų, nesantaiką kurstančių, smurtą bei prievartą pateisinančių judėjimų populiarėjimas ir kiti visuomenės poliarizaciją skatinantys veiksniai kelia pavojų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimui. 26. Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas tiesiogiai ir netiesiogiai priklauso nuo ilgalaikių pavojų saugumui ir stabilumui Europos kaimynystėje. Šiuose regionuose augantis religinis ekstremizmas, įšaldyti konfliktai, nestabilios valstybės, jose atsiradęs galios ir saugumo vakuumas sudaro sąlygas plisti radikalizmui ir terorizmui, nekontroliuojamai migracijai, organizuotam nusikalstamumui, kilti humanitarinėms krizėms ir yra rimtas iššūkis ES vienybei. 27. Klimato kaita numatomoje ateityje Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams yra reikšminga kaip papildomas veiksnys, skatinantis konfliktus, migraciją, keliantis apsirūpinimo maistu bei vandeniu ir kitus iššūkius klimato kaitos labiausiai veikiamuose regionuose Europos kaimynystėje. Dėl klimato kaitos dažnėjantys ir intensyvėjantys ekstremalūs hidrometeorologiniai reiškiniai bei orų anomalijos reikalauja daugiau dėmesio skirti pasirengimui gamtinės kilmės krizėms ar ekstremaliosioms situacijoms. 28. COVID-19 pandemija tapo išbandymu daugeliui valstybės sektorių, ekstremaliųjų situacijų ir krizių valdymo sistemai bei išryškino globalios ekonominės sistemos trūkumus. Pandemijos padariniai visuomenės sveikatai, socialinei ir ekonominei valstybės raidai reikalauja įvertinti išmoktas pamokas ir pritaikyti jas didinant valstybės ir visuomenės atsparumą galimiems didelio masto ateities pavojams. Technogeninių, gamtinių, sveikatos ar kitų krizių pavojus egzistuoja nuolat ir pasirengimas jį valdyti yra būtinas siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. 29. Globalūs procesai, tokie kaip klimato kaita, technologinės pažangos padiktuoti pasaulio ekonomikos, darbo rinkų pokyčiai ir pramonės transformacijos, masinė žmonių migracija bei demografinės tendencijos užima vis didesnę vietą saugumo ir gynybos darbotvarkėse. Būdama atsakinga euroatlantinės bendruomenės narė, Lietuvos Respublika turi prisidėti prie kolektyvinio šių klausimų sprendimo, kad šiandien priimami sprendimai prisidėtų prie saugesnės aplinkos ateityje kūrimo. IV SKYRIUS NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS PRIORITETAI IR UŽDAVINIAI 30. Atsižvelgiant į saugumo aplinką, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams užtikrinti nustatomi nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio, gynybos ir vidaus politikos prioritetai ir keliami uždaviniai, kuriems įgyvendinti reikia sutelktų valstybės ir jos piliečių pastangų. Nacionalinio saugumo prioritetai ir uždaviniai grupuojami pagal tris ramsčius: 30.1. valstybės gynybos; 30.2. valstybės ir visuomenės atsparumo; 30.3. Lietuvos Respublikos interesus atitinkančios tarptautinės saugumo sistemos. Valstybės gynyba 31. Pagrindinis Lietuvos Respublikos gynybos ramstis yra kariuomenė, todėl jos stiprinimas ir toliau turi likti aukščiausias prioritetas, laikantis įsipareigojimo iki 2030 m. pasiekti 2,5 procento bendrojo vidaus produkto lygio krašto apsaugos finansavimą. Patikimas atgrasymas nuo agresijos ir valstybės gynyba negalima ir be sąjungininkų paramos, todėl būtina išlaikyti ir plėsti kolektyvinės gynybos garantijas. Kartu Lietuvos Respublikos geopolitinė situacija reikalauja, kad valstybės gynybai būtų pasirengusios ne tik nacionalinės ir NATO sąjungininkų pajėgos, bet ir civilinės valstybės bei savivaldybių institucijos, privatus sektorius ir piliečiai. Visi šie elementai yra būtini visuotinės gynybos modeliui ir besąlygiškai gynybai įgyvendinti. 32. Nacionalinių karinių pajėgumų stiprinimo uždaviniai: 32.1. didinti Lietuvos kariuomenės kovinę galią ir parengtį, daugiausia dėmesio skiriant kariavimo sausumoje gebėjimų vystymui; 32.2. plėtoti augančią kibernetinės operacinės erdvės svarbą atitinkančius kibernetinio saugumo ir gynybos pajėgumus, užtikrinti nacionalinius gebėjimus vykdyti karines operacijas kibernetinėje erdvėje; 32.3. stiprinti oro erdvės gynybą, valstybės saugumo poreikius atitinkantį oro ir jūros erdvės stebėjimą, elektroninės kovos pajėgumus, užtikrinti saugų informacijos perdavimą bei valdymą ir vadovavimą; 32.4. Lietuvos kariuomenę komplektuoti mišriuoju principu iš profesinės karo tarnybos, privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir karių savanorių, kad būtų užtikrintas pakankamas taikos meto Lietuvos kariuomenės struktūros užpildymas, įvertinti poreikį ir priimti sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičiaus augimo ir perėjimo prie visuotinės karo prievolės; 32.5. plėtoti aktyvųjį kariuomenės personalo rezervą, kad jis būtų pakankamas karo meto Lietuvos kariuomenės struktūrai užpildyti, tinkamai parengtas ir aprūpintas valstybės ginkluotos gynybos poreikiams užtikrinti; 32.6. užtikrinti nuoseklų Lietuvos kariuomenės parengtumo didinimą, išlaikyti ir vystyti aukštos parengties, įskaitant ypač aukštos parengties, kariuomenės vienetus, skirtus nedelsiant reaguoti tiek į karines grėsmes, tiek į hibridinius vietinio pobūdžio ginkluotus incidentus ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos pažeidimus, pagal savo pobūdį neprilygstančius agresijos aktams, stiprinti sąveiką ir pasirengimą tokioms situacijoms su viešąjį saugumą užtikrinančiomis institucijomis; 32.7. užtikrinti savalaikį Lietuvos kariuomenės poreikius atitinkančios infrastruktūros, ypač poligonų, vystymą, plėtoti priimančiosios šalies paramos pajėgumus ir infrastruktūrą, sudarančią sąlygas nuolatiniam sąjungininkų pajėgų buvimui bei greitam ir sklandžiam jų dislokavimui ir veikimui Lietuvos Respublikoje; 32.8. plėtoti logistikos pajėgumus, užtikrinti ginkluotosioms pajėgoms reikalingų atsargų kaupimą, tiekimo grandinių saugumą ir atsparumą, diegti inovatyvius sprendimus šiems resursams įsigyti ir valdyti; 32.9. stiprinti civilinio ir karinio sektoriaus bendradarbiavimą karinių inovacijų srityje, parengti ir įgyvendinti gynybos ir saugumo pramonės gaires, siekiant valstybės ginkluotos gynybos ir viešojo saugumo užtikrinimo poreikius atitinkančios plėtros, sudaryti sąlygas didinti šio sektoriaus konkurencingumą ir skatinti inovacijas; 32.10. įtraukti virsmo technologijų pajėgumų siekius į nacionalinį gynybos planavimą, atsižvelgiant į NATO gynybos planavimo proceso keliamus reikalavimus; 32.11. stiprinti ginkluotąsias pajėgas sudarančių institucijų parengtumą veikti su Lietuvos kariuomene, aprūpinant NATO standartus atitinkančia ginkluote, amunicija ir ekipuote. 33. Kolektyvinio saugumo garantijų stiprinimo uždaviniai: 33.1. plėtoti ir stiprinti NATO kolektyvinės gynybos dimensiją ir pasirengimą vykdyti visus Šiaurės Atlanto sutartyje numatytus įsipareigojimus, ypač 5 straipsnio kolektyvinės gynybos nuostatas; 33.2. atsižvelgiant į saugumo grėsmes regione, užtikrinti NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos priemonių tęstinumą ir plėtrą jame; 33.3. plėtoti NATO kolektyvinės gynybos planus, užtikrinant greitą ir patikimą pastiprinimą ir atsaką agresijos atveju; 33.4. siekti kuo didesnio nuolatinio JAV, Vokietijos Federacinės Respublikos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (toliau – Jungtinė Karalystė) ir kitų sąjungininkų buvimo Lietuvos Respublikoje ir regione, sustiprinančio atgrasymą ir užtikrinančio kolektyvinę gynybą; 33.5. remti ES saugumo ir gynybos stiprinimo iniciatyvas ir jose dalyvauti, prioritetą teikiant toms ES iniciatyvoms, kurios prisideda prie karinio mobilumo bei kibernetinio saugumo didinimo, taip pat Lietuvos Respublikai prioritetinių karinių pajėgumų vystymo, kartu užtikrinant ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos suderinamumą su NATO tikslais ir jos atvirumą transatlantiniams partneriams, stiprinti NATO ir ES bendradarbiavimą; 33.6. stiprinti karinį bendradarbiavimą ir sąveiką su sąjungininkais ir partneriais regione, visų pirma su Lenkijos Respublika, Latvijos Respublika ir Estijos Respublika, tęsti nacionalinių gynybos ir pajėgumų vystymo planų koordinavimą ir sinchronizavimą, didinti karinį suderinamumą dalyvaujant karinėse pratybose; 33.7. dalyvauti NATO, JT ar sąjungininkų vadovaujamose operacijose ir misijose, prisidėti prie ES krizių valdymo iniciatyvų, įskaitant dalyvavimą ES bendros saugumo ir gynybos politikos operacijose ir misijose. 34. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei piliečių pasirengimo remti ginkluotos gynybos užduočių vykdymą užtikrinimo uždaviniai: 34.1. parengti valstybės gynybos planą, kuris apibrėžtų civilinių Lietuvos Respublikos institucijų, privataus sektoriaus ir piliečių vaidmenį bei veiksmus valstybės gynyboje įvykus ginkluotam užpuolimui, ir užtikrinti kryptingą pasirengimą šio plano įgyvendinimui; 34.2. plėtoti valstybės mobilizacijos sistemą, užtikrinant praktinį mobilizacijos sistemos dalyvių pasirengimą, apsirūpinimą reikalingais ištekliais ir sklandų valdymą; 34.3. įgyvendinti su valstybės gynyba susijusius NATO pagrindinius atsparumo reikalavimus, numatyti už įgyvendinimo koordinavimą atsakingą instituciją; 34.4. užtikrinti, kad civilinių sektorių, ypač transporto, energetikos, finansų ir kredito, informacinių technologijų ir telekomunikacijų, žemės ir maisto ūkio plėtra atitiktų pasirengimo valstybės ginkluotai gynybai poreikius, didintų ypatingos svarbos infrastruktūros atsparumą ir saugumą, garantuotų pakankamą strateginį rezervą ar reikalingus gamybos pajėgumus; 34.5. nuosekliai gerinti priimančiosios šalies karinio mobilumo sąlygas, vystant dvejopos paskirties kariniams poreikiams svarbią civilinę infrastruktūrą; 34.6. plėtoti viešojo ir privataus bei nevyriausybinio sektorių dialogą, didinant jų supratimą apie nacionalinį saugumą ir vaidmenį valstybės gynyboje; 34.7. ugdyti valstybę ginti pasiryžusius piliečius, jų valią gintis, remiant pilietiškumą ir patriotiškumą ugdančias nevyriausybines organizacijas, plečiant gynybos pagrindų mokymą visose švietimo pakopose ir įgyvendinant inovatyvias neformaliojo ugdymo priemones; 34.8. didinti Lietuvos šaulių sąjungos integraciją į valstybės nacionalinio saugumo ir gynybos sistemą, stiprinant jos ir jos narių pasirengimą dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje ir, remiant jos pastangas organizuoti ir koordinuoti neginkluotą gynybą bei nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, remti jos vykdomą pilietinį ir patriotinį ugdymą. Valstybės ir visuomenės atsparumas 35. Valstybės ir visuomenės atsparumas prisideda prie atgrasymo nuo agresijos ir yra pirmoji gynybos linija. Atsparumas sumažina priešiškų jėgų galimybes daryti neigiamą poveikį valstybei ir visuomenei bei sukuria tvirtesnį pagrindą tvariam valstybės vystymuisi. Gebėjimas be didelių pasekmių atlaikyti bet kokį valstybės ar visuomenės sutrikdymą, kuo greičiau po jo grįžti į pirminę būklę arba greitai prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių yra trys pagrindiniai atsparumo kriterijai. Atsparumo didinimas yra nuolatinis procesas, turintis apimti visas valstybės gyvenimo sritis. 36. Valstybės pasirengimo valdyti krizes ir ekstremaliąsias situacijas užtikrinimo uždaviniai: 36.1. plėtoti nacionalinius grėsmių vertinimo ir išankstinio perspėjimo pajėgumus, reguliariai organizuoti mokymus ir pratybas, siekiant užtikrinti veiksmingą krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevenciją, pasirengimą joms ir jų valdymo sistemos veikimą; 36.2. sukurti vientisą krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo sistemą, užtikrinti jos sąveiką su mobilizacijos sistema; 36.3. plėtoti civilinės saugos sistemos pajėgumus, stiprinant kompetencijas civilinės saugos srityje, organizacinį parengtumą, užtikrinant pakankamus materialinius ir žmogiškuosius išteklius; 36.4. ypatingą dėmesį skirti pasirengimui galimoms avarijoms Baltarusijos atominėje elektrinėje Astrave, didinant valstybės ir savivaldybių institucijų pasirengimą, civilinės saugos sistemos ir Lietuvos kariuomenės pajėgumus, kad būtų užtikrintas efektyvus reikalingų funkcijų atlikimas galimos avarijos atveju; 36.5. vystyti viešąjį saugumą užtikrinančių institucijų gebėjimus ir pajėgumus veikti krizių, ekstremaliųjų situacijų metu ar atremti hibridines grėsmes ir dalyvauti valstybės gynyboje, užtikrinti nacionaliniam saugumui svarbių įrenginių, turto ir objektų fizinę apsaugą; 36.6. nustatyti tvarius valstybės rezervo kaupimo principus ir kriterijus, įdiegti inovatyvius jo administravimo sprendimus bei užtikrinti reikiamą valstybės rezervo kaupimą; 36.7. įgyvendinti klimato kaitai mažinti ir prisitaikyti prie jos skirtus projektus, ypač siekiant geriau pasirengti klimato kaitos nulemtoms ekstremaliosioms situacijoms ar galimiems geopolitiniams pokyčiams, tokiems kaip masinė migracija ar konfliktai dėl išteklių; 36.8. didinti visuomenės savisaugos kultūrą – gilinti žinias, kaip pasirengti galimoms krizėms ar ekstremaliosioms situacijoms, apsirūpinti būtiniausiais maisto produktais ir geriamuoju vandeniu, lavinti savo saugumo užtikrinimo įgūdžius. 37. Kibernetinio ir informacinio saugumo bei atsparumo stiprinimo uždaviniai: 37.1. plėtoti kibernetinio saugumo ir gynybos pajėgumus, siekiant užtikrinti nuolatinę nacionalinės kibernetinio saugumo ir gynybos sistemos plėtrą, efektyvų kibernetinių incidentų atpažinimą, prevenciją, užkardymą ir valdymą, vystyti veiksmingą viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą šioje srityje; 37.2. užtikrinti, kad valstybės skaitmeninimas, vykdant duomenų atvėrimo, skaitmeninės infrastruktūros, elektroninių paslaugų, skaitmeninio turinio ar duomenų kūrimo, plėtros ir kitas skaitmeninimo iniciatyvas, atitiktų nacionalinio saugumo interesus; 37.3. sudaryti sąlygas valstybei ir visuomenei saugiai naudotis naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis ir užtikrinti, kad ypatingos svarbos informacinėje infrastruktūroje bei valstybės informaciniuose ištekliuose būtų naudojama tik patikimų gamintojų įranga, o naujųjų technologijų, tokių kaip dirbtinio intelekto, daiktų interneto, 5G ryšio ir kitų, diegimas ir valstybės skaitmeninimas būtų vykdomas laikantis aukščiausių kibernetinės saugos ir atsparumo standartų, užtikrinti nepertraukiamą ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros veikimą krizių atveju; 37.4. skatinti kibernetinio saugumo kultūrą per viešojo, privataus, nevyriausybinio ir mokslo sektorių bendradarbiavimą, mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrą, tarptautinį bendradarbiavimą bei visuomenės švietimą, kibernetinio saugumo raštingumą; 37.5. plėtoti valstybės institucijų ir įstaigų gebėjimus vykdyti kryptingą kovą su dezinformacija, siekiant užtikrinti koordinuotą informacinės aplinkos stebėjimą, analizę, vertinimą ir operatyvų perspėjimą bei savalaikį reagavimą į informacinius incidentus; 37.6. stiprinti visuomenės atsparumą dezinformacijai ir kitoms informacinėms grėsmėms, tobulinant švietimo sistemą, plėtojant kultūros paslaugas, ugdant kritinį mąstymą ir vykdant koordinuotas žiniasklaidos, medijų ir informacinio raštingumo programas bei strateginės komunikacijos kampanijas, stiprinti viešojo, privataus, mokslo ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimą; 37.7. užtikrinti sąlygas žiniasklaidos veiklos gyvybingumui, nepriklausomumui, skaidrumui ir pliuralizmui, taip pat ir per subalansuotą ir nuoseklią valstybės paramos bei mokesčių politiką; 37.8. plėtoti bendradarbiavimą NATO, ES ir daugiašaliais formatais kibernetinio saugumo ir kovos su dezinformacija srityje, siekiant ne tik stiprinti Lietuvos Respublikos gebėjimus bei pajėgumus šioje srityje, bet ir panaudoti turimas žinias bei kompetencijas kolektyvinio euroatlantinės bendruomenės saugumo labui. 38. Priešiškos užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos užkardymo uždaviniai: 38.1. vystyti inovatyvią ir technologiškai pažangią žvalgybą ir kontržvalgybą, įgyvendinančią žvalgybos informacijos poreikius; 38.2. užkardyti Lietuvos Respublikos interesams priešišką užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo institucijų bei su jomis susijusių asmenų veiklą Lietuvos Respublikoje; 38.3. stiprinti paslapčių subjektų ir gyventojų saugumo kultūrą – suvokimą apie grėsmes ir apsisaugojimą nuo jų, tinkamą valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos apsaugą, vykdyti šviečiamąją veiklą – aiškinti apie užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo struktūrų bei su jomis susijusių asmenų keliamas grėsmes ir veiklos būdus; 38.4. tobulinti žvalgybos institucijų kontrolės ir priežiūros sistemą, užtikrinant jos elementų politinį neutralumą, institucinį nepriklausomumą ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugą. 39. ES išorės sienos apsaugos, migracijos procesų valdymo užtikrinimo uždaviniai, atsižvelgiant į kintančią situaciją: 39.1. stiprinti ES išorės sienos apsaugą, siekti atnaujinti bendrą ES strateginį požiūrį į išorės sienų valdymą, nustatyti bendrus šių sienų stebėjimo standartus bei veiksmingai integruoti naujas priemones ES migracijos ir prieglobsčio srityje, kurios užkirstų kelią migracijos procesų instrumentalizavimui ir piktnaudžiavimui prieglobsčio teise, taip pat prioriteto tvarka įgyvendinti visos Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos modernizavimą, ypatingą dėmesį skiriant pažangių techninių sienos stebėjimo priemonių diegimui, fizinės sienos apsaugos ir įtvirtinimo stiprinimui, kompetentingų institucijų sąveikumo gerinimui, ryšių su Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ stiprinimui, funkcijoms vykdyti reikalingų priemonių užtikrinimui; 39.2. plėtoti ir vystyti nacionalinius informacinius išteklius ir infrastruktūrą, jų prieinamumą, vientisumą, konfidencialumą, sąveikumą su ES centrinėmis informacinėmis sistemomis, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą bei migracijos procesų valdymą; 39.3. užtikrinti pasirengimą veiksmingai reaguoti į galimą neteisėtų migrantų antplūdį. 40. Terorizmo, ekstremizmo ir radikalizacijos prevencijos užtikrinimo uždaviniai: 40.1. užtikrinti nacionalinius pajėgumus teroristinei ar smurtinei ekstremistinei veiklai užkirsti, stiprinti reagavimo į teroro aktus pajėgas, įgyvendinti radikalizavimosi, teroristų verbavimo, terorizmo ir smurtinio ekstremizmo propagandos prevencines priemones, kartu saugant žmogaus teises ir saviraiškos laisvę; 40.2. tobulinti tarpinstitucinį terorizmo ar smurtinio ekstremizmo prevencijos ir kontrolės koordinavimo mechanizmą kaip sudedamąją krizių valdymo sistemos dalį, optimizuoti keitimąsi informacija apie terorizmo ir smurtinio ekstremizmo grėsmes tarp institucijų; 40.3. didinti visuomenės atsparumą radikalizmo sklaidai, šviesti visuomenę apie ekstremistinių ideologijų grėsmes. 41. Valstybės finansų sistemos apsaugos stiprinimo ir efektyvios kovos su organizuotu nusikalstamumu užtikrinimo uždaviniai: 41.1. vykdyti galimų grėsmių, susijusių su pinigų plovimu, teroristų finansavimu ir neteisėtais veiksmais, darančiais didžiausią žalą valstybės bei ES biudžetams, prevenciją ir rizikos mažinimo priemones; 41.2. plėtoti nacionalinio lygmens teisėsaugos sistemą ir specializuotų padalinių, skirtų kovoti su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, veiklą, tobulinti gebėjimus rasti nusikalstamu būdu įgytą turtą; 41.3. užtikrinti efektyvų tarptautiniu mastu organizuotų didelę žalą valstybės biudžetui darančių finansinių nusikaltimų, susijusių su pridėtinės vertės mokesčio grobstymu, akcizų, pelno ir kitų mokesčių slėpimu ir vengimu, pinigų plovimu, neteisėtu praturtėjimu, atskleidimą ir tyrimą. 42. Korupcijos kontrolės ir prevencijos uždaviniai: 42.1. kurti korupcijai atsparią aplinką valstybėje, užtikrinti veiksmingą korupcijos kontrolę, apsaugoti valstybės interesus nuo galimos korupcijos, įskaitant ir korupcijos kaip priešiško veikimo prieš valstybę įrankio, įtakos; 42.2. formuoti valstybės institucijų ir įstaigų, verslo ir visuomenės antikorupcines nuostatas ir didinti antikorupcines kompetencijas, siekiant mažinti dėl korupcijos kylantį nepasitikėjimą tarp valstybės ir gyventojų. 43. Ekonominio ir energetinio saugumo užtikrinimo uždaviniai: 43.1. parengti priemones, skatinančias Lietuvos Respublikos ūkio subjektus nukreipti verslo ryšius nuo autoritarinių valstybių į demokratinių vertybių besilaikančias valstybes; 43.2. plėtoti ir veiksmingai įgyvendinti užsienio investicijų ir sandorių strateginiuose sektoriuose kontrolės sistemą, siekiant, kad investicijos į nacionaliniam saugumui svarbius ūkio sektorius, objektus ir jų apsaugos zonas ateitų tik iš Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių investuotojų, perėjusių nacionalinį patikros mechanizmą; 43.3. mažinti Lietuvos Respublikos transporto sektoriaus, ypač geležinkelių ir uosto, priklausomybę nuo vienos šalies bei didinti diversifikaciją; 43.4. nacionalinėmis ir tarptautinėmis priemonėmis siekti Lietuvos Respublikos eksporto geografijos plėtros, didinti dalyvavimą pasaulinėse vertės grandinėse ir užtikrinti tiekimo grandinių atsparumą; 43.5. stiprinti karinės įrangos ir dvejopo naudojimo prekių importo, eksporto ir tranzito kontrolę, tobulinant teisės aktus ir didinant šią kontrolę atliekančių institucijų gebėjimus; 43.6. stiprinti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos savarankiškumą, patikimumą ir atsparumą, įskaitant vietinės elektros generacijos didinimą, užtikrinant galimybes Lietuvos Respublikai savarankiškai apsirūpinti elektra, o elektros energetikos sistemai veikti savarankiškai izoliuotu režimu iki sinchronizacijos su kontinentiniais Europos tinklais; 43.7. užtikrinti kuo spartesnę visapusišką Lietuvos Respublikos integraciją į ES energetikos sistemas, skatinti energijos šaltinių tiekimo diversifikavimą ir darnią bei konkurencingą energetikos sektoriaus plėtrą; 43.8. telkti tarptautinės bendruomenės paramą dėl nesaugios Baltarusijos atominės elektrinės Astrave, siekiant Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojams keliančios grėsmę elektrinės uždarymo; 43.9. užtikrinti efektyvų elektros energijos rinkos ir elektros energetikos sistemos apsaugos priemonių nuo elektros energijos patekimo iš trečiųjų šalių, kuriose yra nesaugių branduolinių elektrinių, įgyvendinimą; 43.10. išlaikyti valstybės naftos ir naftos produktų atsargas bei rezervines atsargas, siekiant užtikrinti apsirūpinimą energijos ištekliais ir energija kritinėse situacijose; 43.11. užtikrinti apsirūpinimą savo gamybos maisto ištekliais, naudojant vietines žaliavas. 44. Sveikatos apsaugos sistemos atsparumo stiprinimo uždaviniai: 44.1. stiprinti nacionalinės sveikatos sistemos tvarumą, siekiant operatyviai ir efektyviai reaguoti krizių ir ekstremaliųjų situacijų, įskaitant ir susijusių su klimato kaita, atvejais; 44.2. gerinti sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros pritaikymą krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, reaguojant į grėsmes sveikatai, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą krizių ir ekstremaliųjų situacijų atvejais; 44.3. plėtoti grėsmių dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų (epidemijų, pandemijų) stebėseną, prognozavimą ir greito reagavimo į jas sistemą. 45. Visuomenės poliarizacijos mažinimo uždaviniai: 45.1. stiprinti nacionalinį identitetą, skatinantį pagarbą pamatinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, piliečių įsipareigojimą išsaugoti ir stiprinti valstybę, visuomenės pilietinį ir patriotinį sąmoningumą, puoselėti istorinę atmintį, lietuvių kalbą ir kurti gyvybingą pilietinę visuomenę; 45.2. didinti informacijos prieinamumą neįgaliesiems, tautinių bendrijų atstovams, kitoms informacinę atskirtį patiriančioms visuomenės grupėms; 45.3. mažinti pajamų nelygybę ir skurdo rizikos lygį tobulinant socialinės paramos, socialinio draudimo ir socialinių paslaugų teikimo sistemas, pasirenkant efektyviausias ir veiksmingiausias išmokų ir mokesčių politikos priemones; 45.4. mažinti autoritarinių valstybių galimybę daryti neigiamą įtaką minkštosios galios priemonėmis, siekti, kad Lietuvos Respublikoje veikiantys mokslo ir studijų, kultūros, meno, pramogų srities juridiniai asmenys, kitos organizacijos, jų padaliniai turėtų kuo mažiau neekonominės kilmės ryšių ir santykių su autoritarinių valstybių subjektais; 45.5. stiprinti pilietinę visuomenę, nevyriausybines organizacijas, siekiant kurti galimybes skirtingoms visuomenės grupėms įgyti bendras, visuomenę vienijančias patirtis per neformalią veiklą. 45.6. skatinti Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos problematikos mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą vystant viešojo, privataus, nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos interesus atitinkanti tarptautinė saugumo sistema 46. Lietuvos Respublikos nacionalinių saugumo interesų užtikrinimas labai priklauso nuo tarptautinių politinių procesų. Lietuvos Respublika turi aktyviai siekti dalyvauti šiuose procesuose gindama savo interesus ir užtikrindama kuo palankesnę tarptautinę saugumo aplinką, stiprindama teise grindžiamą tarptautinę tvarką, euroatlantinės bendruomenės vienybę ir saugumo architektūrą Europoje. Plėtojami dvišaliai ryšiai bei dalyvavimas daugiašaliais ar regioniniais formatais turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir nacionalinio saugumo interesus. 47. Teise grindžiamos tarptautinės tvarkos stiprinimo uždaviniai: 47.1. visais tarptautiniais formatais siekti, kad būtų gerbiamos tarptautinės teisės normos ir principai, žmogaus teisės, valstybių suverenumas ir teritorijos vientisumas, būtų vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai, kelti klausimus dėl autoritarinių valstybių daromų pažeidimų; 47.2. siekti, kad bendradarbiavimas daugiašaliais formatais, įskaitant JT, Europos Tarybą (ET) ir ESBO, prisidėtų prie taisyklėmis ir tarptautine teise paremtos tvarkos užtikrinimo, skatinti globalų demokratijų bendradarbiavimą, glaudesnį ES ir JT bendradarbiavimą saugumo srityje; 47.3. neįsitraukti į autoritarinių valstybių skatinamus ir buriamus tarptautinius formatus ar regionines organizacijas, nesuderinamas su demokratinių vertybių politika ir pažeidžiančias nacionalinio saugumo interesus; 47.4. aktyviai remti tarptautinių sankcijų priemones ir jų taikymą, tobulinti nacionalinius teisės aktus, tikslinant už sankcijų įgyvendinimą atsakingų valstybės institucijų kompetencijas, ypač sektorinių sankcijų įgyvendinimo srityje. 48. Euroatlantinių saugumo struktūrų ir Europos saugumo architektūros stiprinimo uždaviniai: 48.1. plėtoti ir stiprinti transatlantinį ryšį, solidarumą bei vieningumą ir užtikrinti, kad transatlantinėje darbotvarkėje būtų laikomasi nedalomo transatlantinio regiono saugumo principo; 48.2. palaikyti iniciatyvas, orientuotas į euroatlantinės bendruomenės vienybės ir solidarumo stiprinimą, akcentuojant transatlantinio ryšio svarbą dvišaliuose ir daugiašaliuose formatuose; 48.3. plėtoti transatlantinį bendradarbiavimą vykdant technologijų plėtrą, kuriant ir vykdant jų normas, standartus ir teisinį reguliavimą, užkardyti nepatikimų technologijų tiekėjų, galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo požiūriu svarbiuose sektoriuose, veiklą, stiprinti bendradarbiavimą atliekant virsmo technologijų tyrimus ir jas tobulinant; 48.4. nuosekliai ir aktyviai remti NATO atvirų durų politiką, Ukrainos ir Sakartvelo narystės NATO siekius, išlaikyti nuoseklią paramą ES plėtros procesui ir siekti didesnės ES paramos Rytų partnerystės valstybių saugumui ir atsparumui; 48.5. vykdyti kryptingą ir sistemingą nacionalinių ekspertų delegavimo į NATO, ES, kitas tarptautines institucijas ir organizacijas bei civilines misijas politiką, užtikrinančią kokybišką indėlį bei stiprinančią Lietuvos Respublikos įsitraukimą į tarptautinio bendradarbiavimo tinklą; 48.6. remti tarptautinių konvencijų, organizacijų ir iniciatyvų įgyvendinimą ir stiprinimą ginklų kontrolės, masinio naikinimo ginklų neplatinimo ir nusiginklavimo srityse, prisidedant prie Lietuvos Respublikos ir NATO sąjungininkų saugumo tikslų; 48.7. siekti didesnio skaidrumo ir reguliavimo, susijusio su Rusijos Federacijos taktiniu branduoliniu ginklu Europoje; 48.8. išnaudoti ESBO platformą saugumui ir stabilumui Europoje stiprinti, įskaitant konvencinių ginklų kontrolės priemones, susitarimus dėl saugumo ir pasitikėjimo priemonių bei konfliktų sprendimo mechanizmus; 48.9. Cheminio ginklo uždraudimo organizacijoje siekti šalių atsakomybės už cheminio ginklo panaudojimą. 49. Dvišalio ir daugiašalio bendradarbiavimo plėtojimo ir Lietuvos Respublikos interesų atstovavimo pasaulyje stiprinimo uždaviniai: 49.1. pripažįstant JAV kaip esminį Lietuvos Respublikos saugumo garantą, plėtoti strateginį bendradarbiavimą su JAV, ypač saugumo ir gynybos srityje, siekiant nuolatinio JAV karinio buvimo Lietuvoje, taip pat kibernetinio saugumo, prekybos, technologijų ir energetikos, demokratijos ir žmogaus teisių sklaidos srityse; 49.2. vystyti strateginę partnerystę su Lenkijos Respublika ir siekti naujų bendradarbiavimo formų saugumo ir gynybos srityje, ypač stiprinti praktinį karinį bendradarbiavimą, įgyvendinti Lietuvos ir Lenkijos bendrus energetikos ir susisiekimo infrastruktūros projektus, atsižvelgiant į karinio mobilumo reikalavimus, vystyti dvejopos paskirties civilinę infrastruktūrą; 49.3. plėtoti strateginį bendradarbiavimą su Vokietijos Federacine Respublika, išlaikyti jos angažavimąsi Lietuvos Respublikos ir regiono saugumui, nuolatinį karinį buvimą Lietuvos Respublikoje, toliau stiprinti bendradarbiavimą saugumo, gynybos, kovos su dezinformacija ir hibridinėmis grėsmėmis srityse; 49.4. vystyti dvišalį bendradarbiavimą su Jungtine Karalyste saugumo ir gynybos srityje, siekiant jį pakelti iki strateginės partnerystės lygmens, aktyviai dalyvauti Jungtinės Karalystės vadovaujamų aukštos parengties Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF) veikloje ir stiprinti dėmesį Baltijos jūros regiono saugumo klausimams; 49.5. plėtoti bendradarbiavimą su Prancūzijos Respublika, siekiant šios strategiškai svarbios valstybės paramos Lietuvos Respublikos interesų įgyvendinimui; 49.6. stiprinti bendradarbiavimą ir koordinavimą dėl bendrų interesų saugumo ir gynybos srityje atstovavimo su Latvijos Respublika ir Estijos Respublika, vystyti bendrus Baltijos valstybių saugumą stiprinančius projektus, aktyviai remti ir skatinti stiprią Švedijos Karalystės ir Suomijos Respublikos partnerystę ir glaudų bendradarbiavimą su NATO; 49.7. siekti palankių sprendimų Lietuvos Respublikai plėtojant, kuriant ir stiprinant bendraminčių koalicijas ir regioninius, taip pat parlamentinius formatus, kurie prisideda prie Lietuvos Respublikos ir partnerių saugumo, įskaitant Sustiprintos partnerystės Šiaurės Europoje iniciatyvą (E-PINE), JAV ir Baltijos šalių strateginį dialogą (USBD), JAV ir Šiaurės–Baltijos šalių formatą (NBUS), Šiaurės ir Baltijos šalių aštuoneto (NB8), Bukarešto 9 NATO rytinio flango šalių grupę, NATO Parlamentinę Asamblėją, Baltijos šalių, Liublino trikampio veiklą. 49.8. plėtoti dvišalį bendradarbiavimą su Japonija, siekiant jį pakelti iki strateginės partnerystės, kuri sukurtų tvirtą pagrindą gilinti dvišalį abipusiškai naudingą bendradarbiavimą, lygmens; 49.9. Indijos ir Ramiojo vandenynų regione stiprinti ryšius su demokratinėmis ir atviromis bendradarbiavimui su Vakarais valstybėmis – Australija, Japonija, Pietų Korėja, Naująja Zelandija bei atskiromis Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) šalimis, siekiant plėsti politinius ir diplomatinius ryšius, ekonominį bendradarbiavimą ir eksporto rinkas, diversifikuoti tiekimo grandines, pritraukti saugių investicijų, siekti tarptautinės teisės normų regione užtikrinimo. 50. Europos kaimynystės saugumo stiprinimo uždaviniai: 50.1. aktyviai dalyvauti ES Rytų kaimynystės politikos įgyvendinimo veikloje, remti ES Rytų partnerystės valstybių europinės ir euroatlantinės integracijos siekius, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės ypatumus, skatinti aktyvesnį ES įsitraukimą į regioninių konfliktų sprendimą; 50.2. plėtojant ES Rytų partnerystės politiką, tęsti aktyvų bendradarbiavimą su Ukraina, Sakartvelu ir Moldovos Respublika dvišaliu pagrindu Lietuvos Respublikai ir šioms valstybėms svarbiose srityse; 50.3. skleisti demokratijos, laisvosios rinkos, įstatymo viršenybės, skaidrumo ir atskaitomybės idėjas ir praktiką, remti nepriklausomą žiniasklaidą ir pilietines organizacijas bei demokratinius procesus, ginti žmogaus teises ir laisves Baltarusijos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje; 50.4. prisidėti prie pietinės Europos kaimynystės saugumo ir stabilumo užtikrinimo, pietinės ES sienos apsaugos. V SKYRIUS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 51. Vyriausybė, vadovaudamasi Strategijos nuostatomis, kiekvienais metais nustato grėsmių šalinimo ar mažinimo prioritetus ir užtikrina jų įgyvendinimą. Strategijoje nustatyti ilgojo laikotarpio nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždaviniai, tačiau ji gali būti atnaujinama pasikeitus saugumo aplinkai. 52. Specifinė Strategijos vieta strateginių dokumentų hierarchijoje lemia tai, kad Strategija yra įgyvendinama rengiant planavimo dokumentus: Nacionalinį pažangos planą, ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas, plėtros programas ir nacionalines darbotvarkes. 53. Vyriausybė užtikrina, kad Strategijos nuostatos būtų įtrauktos į kitus strateginio planavimo dokumentus ir vykdomos. 54. Vyriausybė pateikia Seimui informaciją apie Strategijos nuostatų įgyvendinimą teikdama nacionalinio saugumo būklės ir plėtros ataskaitą, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos Vyriausybės metinės veiklos ataskaitos dalis. 55. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kasmet svarsto Strategijos nuostatų įgyvendinimą ir rengia klausymus, į kuriuos paprastai kviečiami valstybės institucijų ir įstaigų, mokslo, strateginių tyrimų ir analizės institucijų, taip pat nevyriausybinių organizacijų, veikiančių nacionalinio saugumo ir gynybos srityje, atstovai. 56. Valstybės gynimo taryba kasmet svarsto Strategijos nuostatų įgyvendinimą, teikia rekomendacijas dėl jos vykdymo ir keitimo. ________________________ Pakeitimai: 1. Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas Nr. X-91, 2005-01-20, Žin., 2005, Nr. 15-473 (2005-02-01), i. k. 1051010NUTA0000X-91 Dėl Seimo nutarimo "Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo" priedo pakeitimo 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas Nr. XI-2131, 2012-06-26, Žin., 2012, Nr. 76-3945 (2012-06-30), i. k. 1121010NUTA0XI-2131 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo "Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo" pakeitimo 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas Nr. XIII-202, 2017-01-17, paskelbta TAR 2017-01-25, i. k. 2017-01424 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ pakeitimo 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas Nr. XIV-795, 2021-12-16, paskelbta TAR 2021-12-21, i. k. 2021-26361 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ pakeitimo


    Atsakyti

Padėkite kitiems pasidalindami informaciją apie šį +37068570711 numeri palikdami komentarą. Prašome laikytis cenzūros taisyklių ir neplatinti asmeninės ar ižeidžiančios informacijos. Skelbdami informaciją mūsų platformojė Jūs sutinkate su šiomis taisyklėmis ir ęsate atsakingas už savo komentarą. Ačiū!

Jūsų komentaras:

Jei turi informacijos apie šį +37068570711 numerį, nelik abejingas pranešk apie jį ir kitiems ieškantiems.

Tavo komentaras:

Vardas:
* Vardas nėra nebūtinas, šiuo atvėju bus atvaizduojamas Jūsų šifruotas IP adresas.

Website: